Alfonsas Kauneckas

int:

– Ar jūs esate vietinis? Ar iš čia kilęs?

– Ne, aš iš anos pusės. Netoli Priekulės. Ten yra ir mano žemė, kur turiu. Aš buvau pamario žmogus, o mano švogeris dirbo mechaniku laivininkystės ūkyje. Pasikvietė kartu.

– O kas paskatino čia keltis?

– Kaip sakoma, panorau po vandenį pabraidyti.

– Ir visą laiką žvejojote? Tai jūs turbūt viską apie marias žinote?

– Ir kiekviena marių duobelė, ir seklumėlė – viskas yra žinoma. Galiu eiti dieną ar naktį ir rasiu tai, kas reikalinga.

– Galėtumėt ir žemėlapį sudaryti?

– Taip ir buvo. Kai marių žemėlapį darė, daug parodžiau ir papasakojau, kuriose vietose seklumos yra, kaip jas rasti. Dabar visi juo naudojasi, labai gerai padarytas žemėlapis yra. Dugnas mariose nesikeičia. Keičiasi tik ties Klaipėda, kur kasama yra. O čia nuo seno kaip buvo, taip ir yra.

– Ar plaukiojate tik po marias, ar esate buvęs ir jūroje?

– Esu plaukiojęs jūra, bet paskui vėl grįžau į marias. Dabar jūros pakrantėje tik sūnus žvejoja.

– Kai atsikraustėte čia, pradžioje su kokiu laivu plaukiojote?

– Tada buvo toks medinis, dorė, su juo žvejojome. Tai toks botas, dabar tokie ir metaliniai yra. Jau jis visas ir supuvęs buvo, kai Kaune pradėjo gaminti metalinius motobotus. Su jais tai jau buvo geras darbas. Tikri laiveliai, skirti Kuršių marioms. Atitiko ir jų gylis, ir bangų atlaikymas, – viskas, kaip turi būti. Jis nebijojo nieko. Dar ir dabar su jais plaukioja, bet jau parūdiję jų korpusai, jie jau nėra labai saugūs. Aš dabar turiu pasidaręs laivelį, Nidos uoste stovi, vadinasi „Ovingis“. Rytoj, va, plauksiu su juo į marias žvejoti.

– Ar kasdieną plaukiate?

– Kas antrą dieną reikia plaukti, taip ir plaukiojame, statome tinklus.

– Ar žuvų yra labai sumažėję?

– Labai stipriai, netgi tų paprasčiausių žuvų – kuojų, kurios mažavertės žuvys yra. Anksčiau iš Juodkrantės brigados išveždavome jų tris tonas kas antrą dieną. Ji ne maistinė žuvis, išveždavo į Kaliningrado sritį žvėreliams šerti. O dabar jų neliko. Kormoranai viską sutvarko. Stintų irgi mažai užeina. Užpraeitais metai jų buvo silpnai, praeitais šiek tiek padoriau, bet irgi ne kas. Žiūrėsime, kiek šiemet bus. Stintas žvejoji su muzika. Iškerti eketę: metras ilgio, pusė pločio. Pakiši lentą ir per tą lentą muši šitaip (demonstruoja). Dar prie Juodkrantės statome ir stintines gaudykles, venterius. Žvejai mėgėjai tai dėl stintų ir per naktį sėdi. Jiems naktį kimba gerai. O mes naktį neiname. Aš netgi nemoku nei slieko paimti, nei ant meškerės užmauti. Niekada nesu bandęs. Visą gyvenimą tik su tinklais. Moku juos ir siūti, pasidaryti, ką reikia, ir taisyti. Dabar jau tų nuo seno žvejojančių, galima sakyti, nebėra nei vieno mano metų. Visi dabar jau jauni.

– O žuvį ar valgote?

– Oi, klausykite, aš galiu žuvį ir dieną, ir naktį valgyti. Niekados žuvies neatsisakau. Žmona jau žino ir moka padaryti. Vieną dieną vienaip, kitą – kitaip: kepta, troškinta, išvirta, malta. Viskas čia priklauso nuo šeimininkės.

– Kokia žuvis jums gražiausia?

– Jeigu pasigauni kokį šamą, kokių dvidešimties kilogramų – labai graži žuvis. Sezanų gražių mariose yra. Būna, pagauni septyniolikos, aštuoniolikos kilogramų. Starkių būna nemažų – po tris, keturis kilogramus, kitas ir penkis. Lydekos. Didžiausios būna iki dvidešimties kilogramų. Skaniausia tai lašiša. Dar ungurys, bet man patinka virtas. Laive dažnai verdu žuvienę. Padarau ekskursiją draugams, pažįstamiems ir išverdu žuvienę. Tradicinę, žvejo. Tik pagavai žuvį, iškart nuskutai ją ir – į puodą. Jeigu žuvis pagauta pabūna daugiau nei tris valandas, žuvienės skonis jau nebe tas. Ir iš vienos rūšies niekada neverdi. Keturias, penkias žuvų rūšis dedi. Ir druskos žuviai niekada nereikia gailėti.

– Kas kartu su jumis žvejoja?

– Sūnus. Jis pradėjo, kai aštuoneri metai jam buvo, per pavasario atostogas. Pamėgo tą darbą. Ir dukra tinklų nesibaido, žuvį išimti jai – malonumas.

– O jums krante ar vandenyje yra geriau?

– Vandenyje, kur kas! Kai pavasarį išeina ledas ir jau nuleidžiu laivą į marias, tai tiesiog atsikvėpiu: jau iškart yra gryno oro, krūtinė, atrodo, pasidaro dukart didesnė. Va taip.

– Ar istorijų kokių yra nutikę bežvejojant?

– Anksčiau brakonierius gaudydavome. Tuos, kur iš tinklų žuvį vagia. Tinklas pastatytas, juk neužrakinsi jo. Tai naktimis nemiegi. Kai būdavo pilnos marios varikliukų, kai visi benzino daug turėdavo. Maždaug 1980-aisiais metais. Ungurių tada daug būdavo, būdavo ką vogti. Pagaudavom, pamokydavome, tai priešų įsigydavome po to. Neringos žvejai yra tikrai labai sąžiningi. Vienas kito tinklo tai niekada nepajudins. O iš ano kranto, tai visokių būdavo. Kur nemėgsta dirbti, o gatavą mėgsta pasirinkti.

– O kas dabar labai keičiasi?

– Labai sumažėjo starkių. Mailių išgaudo kormoranai. O tų kormoranų – milijonai. Jie pamato smulkios žuvies telkinį, apsiaučia, suvaro jas į vieną krūvelę ir tada deda per jas. Jie jų tiek priryja, kad su kateriu jei įplauki į tą būrį, jie nebepakyla. Tada vemia lauk visą žuvį ir žuvėdroms būna darbo, jos po jų renka. O kormoranas moka atryti, kad pakilti galėtų. Dar atsirado nauja žuvis – perpelis. Ji labai lepi žuvis, jei rytą į tinklą įėjo, vakare kelsi – ji jau pabalusi. Vokiečiai ją žinojo, tinklus keldavo du kartus per dieną. Tada kai bulves sodindavo, šalia bulvės dėdavo dvi perpeles vietoje trąšos. Stintų dabar nėra. Dabar visos stintos link Rygos plaukia. Tam įtakos turėjo Klaipėdos uosto iškasimas, gilinimas ir didelis laivų judėjimas. Būdavo pavasarį, kai jos neršia, traukdavom po penkiasdešimt-šešiasdešimt tonų per savaitę ar dvi. Dieną naktį tada dirbdavom. Mums mokėdavo po dvylika kapeikų, atsimenu. Mes čia gyvename vien tik iš žuvies. Nebent, jei poilsiautojus dar kokius įsileidi. Anoje pusėje, jie ten ir daržiukus turi, karvytes, kiaulikes, mėsos turi. Mes neturim nei žemės, kur grūdą kokį galėtume pasisėti. Jų pragyvenimo sąlygos yra žymiai geresnės, nei kad pas mus.

Alfonsas Kauneckas gimė 1938 m. Stirbių kaime, Klaipėdos raj. Pradėjo dirbti būdamas 14 metų, dirbo dažytoju, stogdengiu. 1957-1960 m. buvo paimtas į kariuomenę. 1960 m. atsikėlė į Juodkrantę. Dirbo Neringos žuvininkystės ūkyje žveju, vėliau – brigadininku. Paraleliai mokėsi Juodkrantės aštuonmetėje vidurinėje mokykloje. Baigė laivavedžių-mechanikų kursus. Drauge su sūnum turi individualią žvejybos įmonę..