Alfonsas Kauneckas

– Ar jūs esate vietinis? Ar iš čia kilęs?

– Ne, aš iš anos pusės. Netoli Priekulės. Ten yra ir mano žemė, kur turiu. Aš buvau pamario žmogus, o mano švogeris dirbo mechaniku laivininkystės ūkyje. Pasikvietė kartu.

– O kas paskatino čia keltis?

– Kaip sakoma, panorau po vandenį pabraidyti.

– Ir visą laiką žvejojote? Tai jūs turbūt viską apie marias žinote?

– Ir kiekviena marių duobelė, ir seklumėlė – viskas yra žinoma. Galiu eiti dieną ar naktį ir rasiu tai, kas reikalinga.

– Galėtumėt ir žemėlapį sudaryti?

– Taip ir buvo. Kai marių žemėlapį darė, daug parodžiau ir papasakojau, kuriose vietose seklumos yra, kaip jas rasti. Dabar visi juo naudojasi, labai gerai padarytas žemėlapis yra. Dugnas mariose nesikeičia. Keičiasi tik ties Klaipėda, kur kasama yra. O čia nuo seno kaip buvo, taip ir yra.

– Ar plaukiojate tik po marias, ar esate buvęs ir jūroje?

– Esu plaukiojęs jūra, bet paskui vėl grįžau į marias. Dabar jūros pakrantėje tik sūnus žvejoja.

– Kai atsikraustėte čia, pradžioje su kokiu laivu plaukiojote?

– Tada buvo toks medinis, dorė, su juo žvejojome. Tai toks botas, dabar tokie ir metaliniai yra. Jau jis visas ir supuvęs buvo, kai Kaune pradėjo gaminti metalinius motobotus. Su jais tai jau buvo geras darbas. Tikri laiveliai, skirti Kuršių marioms. Atitiko ir jų gylis, ir bangų atlaikymas, – viskas, kaip turi būti. Jis nebijojo nieko. Dar ir dabar su jais plaukioja, bet jau parūdiję jų korpusai, jie jau nėra labai saugūs. Aš dabar turiu pasidaręs laivelį, Nidos uoste stovi, vadinasi „Ovingis“. Rytoj, va, plauksiu su juo į marias žvejoti.

– Ar kasdieną plaukiate?

– Kas antrą dieną reikia plaukti, taip ir plaukiojame, statome tinklus.

– Ar žuvų yra labai sumažėję?

– Labai stipriai, netgi tų paprasčiausių žuvų – kuojų, kurios mažavertės žuvys yra. Anksčiau iš Juodkrantės brigados išveždavome jų tris tonas kas antrą dieną. Ji ne maistinė žuvis, išveždavo į Kaliningrado sritį žvėreliams šerti. O dabar jų neliko. Kormoranai viską sutvarko. Stintų irgi mažai užeina. Užpraeitais metai jų buvo silpnai, praeitais šiek tiek padoriau, bet irgi ne kas. Žiūrėsime, kiek šiemet bus. Stintas žvejoji su muzika. Iškerti eketę: metras ilgio, pusė pločio. Pakiši lentą ir per tą lentą muši šitaip (demonstruoja). Dar prie Juodkrantės statome ir stintines gaudykles, venterius. Žvejai mėgėjai tai dėl stintų ir per naktį sėdi. Jiems naktį kimba gerai. O mes naktį neiname. Aš netgi nemoku nei slieko paimti, nei ant meškerės užmauti. Niekada nesu bandęs. Visą gyvenimą tik su tinklais. Moku juos ir siūti, pasidaryti, ką reikia, ir taisyti. Dabar jau tų nuo seno žvejojančių, galima sakyti, nebėra nei vieno mano metų. Visi dabar jau jauni.

– O žuvį ar valgote?

– Oi, klausykite, aš galiu žuvį ir dieną, ir naktį valgyti. Niekados žuvies neatsisakau. Žmona jau žino ir moka padaryti. Vieną dieną vienaip, kitą – kitaip: kepta, troškinta, išvirta, malta. Viskas čia priklauso nuo šeimininkės.

– Kokia žuvis jums gražiausia?

– Jeigu pasigauni kokį šamą, kokių dvidešimties kilogramų – labai graži žuvis. Sezanų gražių mariose yra. Būna, pagauni septyniolikos, aštuoniolikos kilogramų. Starkių būna nemažų – po tris, keturis kilogramus, kitas ir penkis. Lydekos. Didžiausios būna iki dvidešimties kilogramų. Skaniausia tai lašiša. Dar ungurys, bet man patinka virtas. Laive dažnai verdu žuvienę. Padarau ekskursiją draugams, pažįstamiems ir išverdu žuvienę. Tradicinę, žvejo. Tik pagavai žuvį, iškart nuskutai ją ir – į puodą. Jeigu žuvis pagauta pabūna daugiau nei tris valandas, žuvienės skonis jau nebe tas. Ir iš vienos rūšies niekada neverdi. Keturias, penkias žuvų rūšis dedi. Ir druskos žuviai niekada nereikia gailėti.

– Kas kartu su jumis žvejoja?

– Sūnus. Jis pradėjo, kai aštuoneri metai jam buvo, per pavasario atostogas. Pamėgo tą darbą. Ir dukra tinklų nesibaido, žuvį išimti jai – malonumas.

– O jums krante ar vandenyje yra geriau?

– Vandenyje, kur kas! Kai pavasarį išeina ledas ir jau nuleidžiu laivą į marias, tai tiesiog atsikvėpiu: jau iškart yra gryno oro, krūtinė, atrodo, pasidaro dukart didesnė. Va taip.

– Ar istorijų kokių yra nutikę bežvejojant?

– Anksčiau brakonierius gaudydavome. Tuos, kur iš tinklų žuvį vagia. Tinklas pastatytas, juk neužrakinsi jo. Tai naktimis nemiegi. Kai būdavo pilnos marios varikliukų, kai visi benzino daug turėdavo. Maždaug 1980-aisiais metais. Ungurių tada daug būdavo, būdavo ką vogti. Pagaudavom, pamokydavome, tai priešų įsigydavome po to. Neringos žvejai yra tikrai labai sąžiningi. Vienas kito tinklo tai niekada nepajudins. O iš ano kranto, tai visokių būdavo. Kur nemėgsta dirbti, o gatavą mėgsta pasirinkti.

– O kas dabar labai keičiasi?

– Labai sumažėjo starkių. Mailių išgaudo kormoranai. O tų kormoranų – milijonai. Jie pamato smulkios žuvies telkinį, apsiaučia, suvaro jas į vieną krūvelę ir tada deda per jas. Jie jų tiek priryja, kad su kateriu jei įplauki į tą būrį, jie nebepakyla. Tada vemia lauk visą žuvį ir žuvėdroms būna darbo, jos po jų renka. O kormoranas moka atryti, kad pakilti galėtų. Dar atsirado nauja žuvis – perpelis. Ji labai lepi žuvis, jei rytą į tinklą įėjo, vakare kelsi – ji jau pabalusi. Vokiečiai ją žinojo, tinklus keldavo du kartus per dieną. Tada kai bulves sodindavo, šalia bulvės dėdavo dvi perpeles vietoje trąšos. Stintų dabar nėra. Dabar visos stintos link Rygos plaukia. Tam įtakos turėjo Klaipėdos uosto iškasimas, gilinimas ir didelis laivų judėjimas. Būdavo pavasarį, kai jos neršia, traukdavom po penkiasdešimt-šešiasdešimt tonų per savaitę ar dvi. Dieną naktį tada dirbdavom. Mums mokėdavo po dvylika kapeikų, atsimenu. Mes čia gyvename vien tik iš žuvies. Nebent, jei poilsiautojus dar kokius įsileidi. Anoje pusėje, jie ten ir daržiukus turi, karvytes, kiaulikes, mėsos turi. Mes neturim nei žemės, kur grūdą kokį galėtume pasisėti. Jų pragyvenimo sąlygos yra žymiai geresnės, nei kad pas mus.

Alfonsas Kauneckas gimė 1938 m. Stirbių kaime, Klaipėdos raj. Pradėjo dirbti būdamas 14 metų, dirbo dažytoju, stogdengiu. 1957-1960 m. buvo paimtas į kariuomenę. 1960 m. atsikėlė į Juodkrantę. Dirbo Neringos žuvininkystės ūkyje žveju, vėliau – brigadininku. Paraleliai mokėsi Juodkrantės aštuonmetėje vidurinėje mokykloje. Baigė laivavedžių-mechanikų kursus. Drauge su sūnum turi individualią žvejybos įmonę.

Algirdas Stankevičius

– Gal galėtumėte papasakoti, koks jūsų darbas?

– Iš ryto kilnoju popierius iš kairės pusės į dešinę, po pietų – iš dešinės į kairę… O šiaip tai – valstybinis monitoringas ir tyrimai Baltijos jūroje bei Vakarų Lietuvos vandenyse, aplinkos kontrolė, oro, nuotekų kontrolė, ir t.t. Tarkim, jūs gyvenat su blogu kaimynu, ir nutarėt tam kaimynui kaip nors „įkąsti“, nes jis jūsų šuniuką nuskriaudė, vakar eidamas apmėtė sniegu. Jūs parašote skundą, kad jis išleidžia nuotekas nevalytas, į daržą. Ir mes esam priversti kontroliuot. (…)

– Kaip yra su tarša Baltijos jūroje?

– Ne paslaptis, kad mūsų jūra yra pakankamai užteršta dėl savo geologinės padėties, nes ribojasi su Šiaurės jūra labai siaurais sąsiauriais ir vandens plūsmas iš Atlanto vandenyno yra labai mažas. Reikia maždaug 30 metų, kad visas vanduo Baltijos jūroje pasikeistų. Tai ir sudaro problemų. Mūsų jūra yra beveik gėla, jos viename litre vandens yra ištirpę tik 5-7 gramai druskų. Palyginti su vandenynu, tai yra 5-7 kartus mažiau, todėl maudydamiesi jūs negalit kaip normalioj jūroj rankas išskėtę plūduriuot vandenyje. Baltijos jūrai – tik 15 tūkstančių metų, o jūrai tai – kūdikystės amžius. Bet prie jos krantų yra apie 60 milijonų gyventojų, kurių vandentakos vanduo patenka į jūrą. Daugelis šalių aplink jūrą turi pakankamai išvystytą pramonę, o anksčiau į jūrą patekdavo ir beveik visai nevalytas vanduo. Ji užteršta įvairiomis cheminėmis medžiagomis, biogenais, t.y., įvairiais fosforo ir azoto junginiais, kurie sukelia vadinamąjį „vandens žydėjimą“. Vasarą, kai yra pakankamai maistinių medžiagų, kai nėra vėjo ir bangų, pakyla vandens temperatūra, ir dumbliai pradeda daugintis. Apatinis jų sluoksnis miršta, nusėda ant dugno ir prasideda puvimo procesai. Ne taip daug yra pasaulyje jūrų, kurių dugne būtų taip vadinamos „mirties zonos“. O Baltijos jūra jų turi. Tos zonos, priklausomai nuo sūraus vandens įtekėjimo, tai padidėja, tai sumažėja. Jos yra maždaug 70-100 metrų gylyje. Ten prie dugno nėra deguonies, o yra sieros vandenilis, nesuderinamas su gyvybe, – ten niekas negali gyventi. Žmogus prie to irgi prisidėjo. Nebūtų tokios taršos, nebūtų ir tiek tų zonų.

– Jūs dalyvavote ir ekspedicijoje dėl cheminio ginklo Baltijos jūroje. Gal galite apie tai papasakoti?

– Ši tema labai paaštrėja prieš rinkimus, ir ne tik mūsų šalyje. Ekologiniu požiūriu, ten niekas nesikeičia. O žmonės prisifantazuoja, ir žurnalistai yra prirašę visokių dalykų, kad pakils garai cheminių medžiagų, susidarys rūkas, į tą rūką įplauks laivai, išplauks iš ten jau vaiduokliai – visi bus žuvę… Prieš šešerius metus Klaipėdos jaunuoliai nutarė iškrėsti „šposą“: pakrantėje įmetė metalinį vamzdį, ant kurio užrašė „iprit“. Visos tarnybos buvo pakeltos ant kojų, ne visi ir jose žinojo, kas tas ipritas yra, kad jo į vamzdį niekas nededa. Po karo, apie 1946-uosius metus antihitlerinio bloko valstybės sprendė, ką daryti su cheminio ginklo atsargomis, kurios buvo likę Vokietijoje. Ir jie nieko protingesnio nesugalvojo, kaip nuskandinti jį jūroje. Dabar jau yra jo sunaikinimo technologijos, o tada tokių technologijų nebuvo. Kai ką amerikiečiai ir anglai laivais bandė plukdyti toli į Atlanto vandenyną, bet dalis to ginklo buvo nuskandinta kartu su laivais prie Skagerako sąsiaurio. Panašiai buvo ir ties Bornholmo sala – čia nuskandinta apie 36 tūkstančius tonų aktyvios medžiagos. Baltijos jūrlapiuose pažymėta dar viena teritorija, kurios maždaug 15 procentų įeina į mūsų ekonominę zoną. 2003 m. mes suorganizavom ekspediciją į tą teritoriją. Plaukėm tik lietuviai, nes kai kalbinom latvius, jie pasakė, kad tai jų nedomina. Kalbinome švedus – atsakė, kad juos domina, bet jie neturi pinigų. Prieš plaukiant, paprašėm kariškių nuskanuoti radaru jūros dugną, ir jie rado, kad ten esama minų, artilerijos sprogmenų, bet negalėjo nustatyti, ar tai cheminis ginklas. Mes paėmėme iš tų vietų grunto mėginius. Ten yra palaidota apie 2 tūkstančiai tonų aktyvių medžiagų: ipritas, zarinas, zamanas, acetildehidas ir daugybė kitų. Apie 60 procentų jų sudaro pačios baisiausios dujos – ipritas, dar vadinamas „garstyčių dujomis“, kuris, lengviausioje formoje, sukelia odos nudegimus, o jo įkvėpus ištinka mirtis. Lietuvoje ir kaimyninių šalių laboratorijose to cheminio ginklo niekas netyrinėjo, bet pavyko susitarti su Monako jūrine laboratorija ir mūsų žmogus ten pusę metų dirbo su tais mėginiais. Siekėm išsiaiškinti, ar yra padarytas poveikis aplinkai, ar ištekėjusios tos cheminės medžiagos. Buvo rastos arseno koncentracijos, kurios viršijo Baltijos jūros fonines koncentracijas. To cheminio ginklo – aviacinių bombų, minų, artilerijos sviedinių – sienelės nėra storos, tad, praėjus tiek metų, jos tikrai turėjo prarūdyti. Bet gerai, kad kaip tik toje vietoje yra bedeguonė zona ir dėl to korozija vyksta lėčiau. Bet tos medžiagos jau yra ištekėjusios. Ipritas – tai sutirštintos dujos. Ištekėjęs į aplinką, jis užteršia maždaug 30 cm vandens sluoksnio aplinkui, vandenyje netirpsta, guli kaip smala ant dugno, bet, iškeltas iš vandens, prie 14,5 laipsnio pradeda garuoti. Į pakrantes pats savaime išplaukti ar būti išplautas jis negali, bet kol jo vietos dar nebuvo pažymėtos jūrlapiuose, žvejai, užkabinę tinklais, ištampė tą cheminį ginklą po labai didelę teritoriją. Mes po šios ekspedicijos paruošėme instrukcijas žvejams, kaip reikėtų elgtis, jei į jų tinklus patektų šis cheminis ginklas.

– Kaip vyko pati ekspedicija? Kaip buvo jai pasiruošta?

– Teko paplušėti man. Radau dar du savanorius jūreivius, nes buvo neaišku, ką pakelsime. Dirbome su dujokaukėmis, kad apsaugotume žmonių gyvybes. Kiti tuo metu buvo laivo kajutėse. Laivas buvo pastatytas prieš vėją, kad, pradėjus toms medžiagoms garuoti, vėjas nuneštų viską į šoną. Turėjome ir vieną kariškį, kuris matavo, ar vyksta dujų garavimas. Pirmiausia jis nustatydavo, ar mėginyje nėra iprito, ir tik tada kiti žmonės galėdavo prieiti paimti tuos mėginius. Tai buvo ne tiek sudėtinga kelionė, kiek labai atsakinga. Aš pats – tai pats, bet už manęs dar buvo dvidešimt žmonių, ir nesinorėjo nei vieno parvežti apsinuodijusio.

– Ar panerti į tokį gylį yra įmanoma?

– Techniškai taip, bet ten ir matomumas labai mažas, ir pats nėrimas truktų labai ilgai, nes yra dekompresinės ligos pavojus. Jeigu staigiai kyli, kraujas prisotinamas azotu ir jame viskas vyksta panašiai, kaip atidarius šampano butelį. Man teko lengva forma patirti, kas tai yra, oro burbuliukas kraujyje, kuris keliauja tavo kūne. Esu išnardęs daugiau kaip 5 tūkstančius valandų kitose jūrose. Naro nusileidimas ir jo iškėlimas iš 100 metrų gylio truktų parą ar pusantros paros.

– Vyrauja nuomonė, kad to cheminio ginklo geriau nejudinti?

– Tokio ginklo sunaikinimo technologijos jau yra sukurtos, bet surinkimo ir iškėlimo iš tokio gylio – ne. Įsivaizduokite, kokia tai teritorija, daugiau nei tūkstantis ar pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų! Ir kas žino, kiek dar už jos ribų. O dar šitoks kiekis. (…). Beje, Lietuvos indėlis į šių problemos sprendimą yra tikrai nemažas. Tiksliau, Užsienio reikalų ministerijos, kuri Jungtinėms Tautoms pateikė rezoliuciją apie cheminį ginklą. Buvo dirbama sunkiai ir daug, aš irgi buvau į tą grupę įtrauktas. Žodžiu, pavyko atkreipti dėmesį į šią problemą.

– Koks cheminio ginklo poveikis aplinkai dabar?

– Ipritas po vandeniu – neaktyvus, bet yra daugybė kitų medžiagų, kurių sudėtyje yra daug arseno, o arsenas – labai pavojinga medžiaga. Per mitybinę grandinę jis patenka į smulkius dumblius, kuriuos praryja smulkūs vėžiagyviai, juos – smulkios žuvys, jas – plėšrios žuvys, sakykim, strimelės ir menkės, kurias mes suvalgome, suvalgo ruoniai, ir taip toliau. Vanduo turi tokią savybę – jis nepaiso jokių sienų. Vanduo Baltijos jūroje palei krantus juda „prieš laikrodžio rodyklę“. Tverkis, kaip nori, viskas nuteka, jokių sienų tarp šalių nepastatysi. O žuvys yra migruojančios. Gyvsidabris, kuris į aplinką patenka iš mūsų ir kitų šalių pramonės atliekų, irgi yra labai kenksmingas. Nemažai jo randama menkėse, upinėse plekšnėse, strimelėse. Veterinarijos tarnyba netgi buvo vienu metu uždraudusi pardavinėti Lietuvoje menkių kepenėles. Tai žinote, ką padarė lietuviai? Vežė jas į Latviją. O pas mus, kaip aukščiausios rūšies, suvalgomos brokuotos žuvys iš Norvegijos. (…)

– Jūs esate nemažai plaukiojęs?

– Gyvenime esu nemažai praleidęs jūroje. Esu dirbęs visuose vandenynuose, išskyrus Antarktidą. Mes gi Jūrų muziejuje pradėjome praktiškai nuo nulio, reikėjo įvairių eksponatų. Ieškojome visokių galimybių, kaip išplaukti į jūras. Natūralu, kad iš biologo tapau jūros biologu, o iš jūros biologo – dar šiek tiek ir jūreiviu. O tam, kad rinkti eksponatus, reikėjo leistis ir į jūros dugną. Mano oda yra tiek jūros druskos prisisunkusi, kad jokie kirminai nepuls.

– Kaip jūs apibūdintumėte Baltijos jūrą?

– Šalta, žalia, tamsi, bet su gintarais. Kitur jų pabarstytų nerasi. Negalima nemylėti jūros, prie kurios gyveni. Ir turime ją priimti su visom bėdom ir padaryti taip, kad tų bėdų būtų mažiau.

– Ar turite kokią svajonę?

– Noriu į Antarktidą. Noriu nuvažiuoti pažiūrėti į pingvinus, pagyventi jų kolonijoje. Bet ar ji išsipildys, tai turbūt kad jau ne. Norėčiau ten nuvažiuoti savo malonumui. Kai dirbau muziejuje ir man nusibosdavo biurokratinis darbas, aš tiesiog nueidavau prie pingvinariumo ir stebėdavau, kaip jie gyvena, ką veikia, kaip bendrauja tarpusavyje. Kokios idiliškos meilės scenos ten būna! Patinas, pavyzdžiui, dovanoja akmenuką patelei. Ta apžiūri, ar geras akmenukas, pasideda į lizdą. Nepatinka – nepasideda. Kitas galbūt dar gražesnį atneša. (…). Labai įdomu juos stebėti.

Algirdas Stankevičius gimė 1950 m. Dotnuvoje, Kėdainių rajone. Gyvena Klaipėdoje. 1969-1974 m. studijavo Vilniaus universitete, Gamtos fakultete, 1987-1990 m. – Maskvos (Rusija) A. Severcovo gyvūnų evoliucinės morfologijos ir ekologijos instituto aspirantūroje. 1974-1975 m. dirbo Klaipėdos jūrų muziejaus vyr. mokslo darbuotoju. 1975-1981 m. dirbo Jūrų muziejaus-akvariumo Jūrų faunos skyriaus vedėju, o 1981-1992 m. – direktoriaus pavaduotoju. 1992-1994 m. – Lietuvos jūrinių tyrimų laboratorijos direktorius, 1994-2010 m. – Jūrinių tyrimų centro direktorius, o nuo 2010 m. – Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento direktorius. HELCOM „Baltijos jūros monitoringo ir įvertinimo“ darbo grupių narys. Dėsto Klaipėdos universitete. Vienas pirmųjų Jūrų muziejaus-akvariumo ekspozicijos kūrėjų. Dalyvavo daugelyje mokslinių ekspedicijų po Ramųjį, Indijos, Atlanto, Arkties vandenynus, dirbo po vandeniu. Mėgstamas užsiėmimas – povandeninė fotografija.

Andrius Varnas

– Su kuo jums asocijuojasi Neringa? Kaip ten buvo anksčiau?

– Mes gyvenome Šilutėje, priešingame marių krante. Šilutė ir Neringa, atrodytų, visiškai šalimais, bet iš esmės – tai du visiškai atskiri pasauliai. Galų gale, kaip nori taip žiūrėk, bet Neringa geografiškai labiausiai į vakarus nutolusi vieta. O nuo pokario Lietuvoj visų žvilgsniai buvo nukreipti į Vakarus. Dažnai, kai užsilipdavome ant kopų, pasijusdavome taip, lyg jau būtume Vakaruose. Dabar į Neringą gal labiau važiuoja turtingi, bet tada važiuodavo tokie žmonės, kurie norėdavo laisvai, nesuvaržytai jaustis. Galų gale, tos pačios milicijos, kurios knibždėjo Palangoje, Klaipėdoje ar Vilniuje, Neringoje praktiškai nebuvo. Ten ir jokių muštynių nebūdavo, kas buvo kasdienybė Palangoj. Vykdavo buriavimo regatos, Sąjungos čempionatai, susirinkdavo šimtai buriuotojų, ir niekuomet nebūdavo muštynių. Ten ir dabar labiausiai saugu, mažiausiai vagysčių visoj Lietuvoj.

– Ar galėtumėt papasakoti apie haikerį Kuršių Nerijoje?

– Įdomi vieta. Buvusi įdomi vieta, nes dabar ten yra Rusija, Kaliningrado sritis, ir į haikerį jau nebenuvyksi, tuo labiau, kad ten yra Rusijos pasienio zona. Atsimenu, mes keliavom po Kuršių marias su valtim ir apsistojom didžiulėj įlankoj į pietus nuo Grabšto rago. Ten buvo nuostabi pievelė, kurioje augo labai daug grybų. Įsidėmėjome ją ir kiekvienais metais ten apsilankydavome. Paskui palapines pasistatėme, ežeriukas šalia, prie jo – daug uogų. Buvo hipių laikai ir Lietuvoje tada buvo išleista Dž. Keruako knyga „Kelyje“, kurioje buvo tas „haikerio“ terminas vartojamas, taip ir tapo ta vieta „haikeriu“, nes visi čia „athaikindavo“: kas iš Vilniaus, kas iš Šilutės, kas iš Kauno ar Rygos. Haikeris „startavo“ 1967-68 metais ir truko iki pat 1990 metų, iki tol, kol rusai neatsitvėrė siena. Iš pradžių ten rinkdavosi tik mūsų Šilutės „chebra“ – nebuvom mes ten hipiai, bet prijaučiantys, – o kai pradėjom studijuoti, tai iš paskos pradėjo rinktis ir studentiška bendruomenė. Pirmasis studijų savaitgalis rugsėjo mėnesį būdavo haikery sutinkamas, o ne kur nors Vilniaus ar Kauno alaus bare. Ta vieta pasidarė kaip Meka, kurioje jausdavaisi laisvas. Įvairiausi žmonės susirinkdavo, ir „tiksliukai“, tokie kaip aš, ir psichologai, ir menininkai, ir bedarbiai, ir narkomanai, ir alkoholikai, bet visi visi draugiškai būdavo. Dar ir dabar kai susitinkam, vis dar prisimenam haikerį, nors daug ko jau nebėra, anapilin išėję. Kai atsirado vaikai, tai ir su vaikais ten važiuodavom. Labai graži vieta, labai gera aura ten, labai geras dangus rudenį… Kai kas ten gyvendavo visą vasarą, nes maisto yra: žuvis, grybai, uogos. Duonos nueini į Marskoje gyvenvietę šalimais arba į Nidą, ir viskas, užtenka. Daugiau nieko nereikia, vandens yra pilna mariose. Ežeriuke vanduo buvo geras, bet truputį dumblu kvepėjo, tai gerdavom marių vandenį. Maudaisi, eini iki jūros. Vakare nueit prie jūros neleisdavo pasieniečiai, tai stengdavomės vidurdienį eiti, nes tada negaudydavo. Jokio pliažo, ta prasme, kad jokių žmonių prie jūros ten nebūdavo, tai galėdavai nuogas maudytis, kaip Indonezijoj.

– O ar niekam neužkliūdavo, kad jūs ten rinkdavotės?

– Problemos prasidėjo nuo 1979-80 metų, nuo Brežnevo laikų. Kiekvieną vasarą sovietų pasieniečiai sulaikydavo visus stovyklautojus, išardydavo stovyklą, o ten būdavo laužavietės, speciali vieta šiukšlėms sudėti, stovėjo pats Haikeris – iš rąsto tokią skulptūrą buvom padarę. Veždavo visus ne į Nidą, o į Rybačij, dabartinę Rasytę, į sulaikymo izoliatorių, na, į cypę, bulvių skusti. Bet po savaitės atvažiuodavo kiti, nežinodami, kad anuos sulaikė, – mobiliųjų telefonų nebuvo. Pasieniečiai vėl ateidavo gaudyti, ir tas tęsėsi metai iš metų, tokia kova kaip su vėjo malūnais, iki pat Lietuvos nepriklausomybės. Kiekvienais metais pasieniečiai tą stovyklą išardydavo, o jinai ir vėl atsistatydavo. Dabar daug kas, aišku, atrodo neįtikėtina. Dabar kam papasakoji, netiki, kaip galima nubausti žmogų už pieno gėrimą, pavyzdžiui. Kita vertus, o kodėl nebausti žmogaus, kuris, kad ir su pienu, bet įžeidė sistemą, rado būdą iš jos pasišaipyti. Šokių vakaruose, o tai buvo 1972 metai, aš jau buvau po pirmo kurso studijų, visi vartodavo alkoholį. Mums įkyrėjo tie visi girti. Nežinau net kaip čia šovė į galvą… Mano klasiokės tėvai gyveno šalia tos šokių arenos Šilutėj ir laikė karvę. Kaip tik vakaras buvo ir jos mama buvo ją pamelžusi: „Na, vaikai, išgerkite pieno“. Man šovė į galvą mintis, kad pasiimtume tą pieną ir šokiuose išgertume. Mama taip ir nesuprato, sako, imkite. Pripylė trilitrinį to pieno šviežio, aš dar suradau stiklines, tas šešiakampes, vadinamus „šestigranikus“, iš kurių visi gerdavo degtinę. Įsidėjom į tokią pintą „sietką“ ir su tuo pienu nuėjom į šokius. Atsisėdom prie scenos, kur gyvai muzika grojo, pasistatėm tą pieno trilitrinį. Susisveikinam „į sveikatą“, susidaužiam. O kitą dieną, jau pavakary, aš pas mamą su dalgiu pjaunu žolę, nes tada dar nebuvo žoliapjovių jokių. Ateina du milicininkai: „Ar čia gyvena Varnas? Tai einam“. Sakau, pasakysiu tėvams, kad išeinu. „Ne, einam“, ir išsivedė. Nežinau, kas ten pasakė tėvams, kaimynai ar kas, kad mane pasodino. Kitą dieną uždarė į vienutę. Ta baimė, tikrai kažkaip nesmagu buvo, langiukas toks labai mažiukas viršuje ir lentinis gultas, jokios patalynės, nieko. Kitą rytą išgirdau, kad tėvas kieme ten kažką šūkauja, aiškina. Tą pačią dieną mane nuvedė į liaudies teismą, du milicininkai viešai per visą miestą vedė, ir nubaudė mane 15-ai parų už smulkų chuliganizmą. Saugumiečiai naktimis pradėjo mane tardyti. Išsikviečia temstant, apie 10-11 valandą, pastato du prožektorius, ir: „Kodėl jūs pieną gėrėt?“, „Iš kur paėmėte pieną?“, „Iš kur stiklines paėmėt?“, „Kodėl su šita „siekta“ nešėtės, o ne uždaroj tašėj?“, „Kas tai iniciavo?“, – kaip dabar atsimenu, tą cirką dėl pieno gėrimo. Ir čia dar ne pati įdomiausia istorija. (…)

– O kokių istorijų prisimenate iš plaukiojimų?

– Labiausiai prisimenu tą didžiausią, bent jau mano gyvenime, štormą. Tai mums atsitiko spalio mėnesį grįžtant iš Liubeko, plaukėm tada trise. Danai mums davė netikslią prognozę. Aplink Bornholmo salą buvo švelnus palankus vėjas, o nuplaukus 50 mylių, slėgis krito ir vėjas pasiekė 74 metrų per sekundę stiprumą. Tai jau uraganinis vėjas, ir aš niekada nebūčiau patikėjęs, kad toks gali būti Baltijos jūroje. Bangų aukštis buvo 12-14 metrų. Parplaukėm į Klaipėdą, uostas buvo uždarytas dėl uragano, tai pasieniečiai negalėjo patikėti, kad mes ką tik įplaukėm į uostą. Ko gero, visą gyvenimą prisiminsiu šitą štormą, nes paskui, kai plaukiau aplink pasaulį, nė karto tokio nepatyriau. Tai po to aš visada visiems sakau: netikėk vienu šaltiniu. Ir, antra, nepanikuok. Aišku, visokių atvejų būna, bet geriau nepanikuoti… Buvo toks įvykis Baltijoje, visai šalia mūsų. Lenkai pasistatė kokių 12 metrų metalinę jachtą, ir ja plaukiojo kapitonas su dukra, mokė kitus buriuoti. Kartą jie plaukė, pakilo stiprus vėjas ir laive kilo panika, tarp tų jaunų buriuotojų, kuriuos jie mokė. Tie mobiliu telefonu iškvietė pagalbą, nes, atseit, laivą labai stipriai mėto ir gali kažkas nutikti. Ir atėjo pagalba – atplaukė didelis suomių keltas. Jis pabandė prisišvartuoti šonu prie tos jachtos, dėl didelio bangavimo trenkėsi į ją ir jos stiebas lūžo. Kapitonas bandė gelbėti, tą stiebą laikyti, krito tarp jachtos ir kelto ir nuskendo dukters akyse. Istorija šituo nesibaigė. Tas keltas nukėlė tą komandą nuo tos jachtos, nors jachta neskendo, ten jokios priežasties panikai nebuvo. Kaip viskas ateina ir praeina, baigėsi ir tas štormas. Tą jachtą rado Lietuvoje, kažkur ties Nida plūduriuojančią. Atplaukė lenkų motorinis laivas, atitempė ją į Klaipėdą ir ten pradėjo tvarkyti. Istorijos tragedija tame, kad kai pradėjo kelti… na, kai stiebas nulūžta, tai nukrenta trosai, visos burės į vandenį… Pradėjo kelti ir rado tuose trosuose tą kapitoną. Kapitoną ištraukė iš vandens Klaipėdoje prie dabartinio „Memelio“ viešbučio, ir liūdniausia tai, kad duktė tuo metu buvo prie tos krantinės. Taigi, kapitonas vis tiek savo laivu parplaukė į krantą, kaip ir visi kapitonai – „prisirišęs“ prie laivo. Mes, lietuviai, sakome, kad namai – mūsų tvirtovė. O kapitonui laivas – ne tik tvirtovė, jis – dalis tavęs. O pamoka tai tokia: gali drebėti, bijoti, bet nepanikuok. Aš visą laiką sakau savo dukrai, kad pats didžiausias bailys ant jachtos esu aš. Bijau vėjo besikeičiančio, srovių, – visko bijau. Bet tai man ir padeda saugiai plaukti.

– Koks jūsų santykis su Baltijos jūra?

– Tai pirma jūra, į kurią mes išplaukėm. Pirmas vanduo, kur nesimato nieko horizonte. Netgi iš Klaipėdos ar Palangos pliažo jau nematai. Tikrai, pirmas didelis vanduo. Nes norint perplaukti į kitą vandenį, reikia perplaukti šitą vandenį. O kai sako „meilė jūrai“… Aš negaliu jos ten mylėt ar nemylėt, man jinai tiesiog yra. Aš galiu kalbėti apie meilę vaikams, o ne jūrai. Nesakai, kad myli orą, nes tu juo kvėpuoji. Oru kvėpuoti yra natūrali būsena. Lygiai taip pat man jūra yra natūrali būsena. Į jūrą reikia plaukti. O Lietuvoje mes tą jūrą priimame, na, tos pačios Nidos ar Palangos lygmeny. Tik kaip kurortinę jūrą. Mums nereikia jos pačios, mes žiūrim į ją tik nuo kranto. Teisingiau būtų sakyti ne „jūros šalis“, o „šalis šalia jūros“. Jeigu bangos lūžta prie kranto, tai – vajė! – kokia ta jūra yra audringa, nors jeigu akis pakelti ir pažiūrėti – ties horizontu bangos nelūžta. Bangos lūžta, kuomet keičiasi gyliai. Vidutinis gylis Baltijos jūroje yra 100 metrų, o artėjant prie kranto, mažėja iki 20 metrų, o paskui – iki 10 ir 5 metrų. Ties 20 metrų „riba“ yra pirmas bangų lūžimas, ten būna labai didelės bangos, mažesnės būna ten, kur lūžta ties 10 ir 5 metrais. O toliau jūroje nėra lūžtančių bangų. Ten nėra ko bijot.

– Koks jūsų santykis su šita žeme?

– Kai grįžau po dviejų metų plaukimo aplink pasaulį, pradėjau visiems sakyti, kad lietuviai turėtų vaikščioti su akiniais, bet ne nuo saulės, o nuo žalios spalvos. Galbūt labiausiai mane patį nustebino tai, kad taip žalia pas mus, kad kai pabūni pasaulyje ir grįžti, tau tos žalumos yra per daug čia… Ta žalia spalva viską užgožia. Bet esmė yra ta, kad tikrai norisi būti kelyje, kol dar fizinės jėgos leidžia, kol dar esu nesubyrėjes. O ir tą žemę supranti daug labiau, jei esi dvejus metus joje nebuvęs.

Andrius Varnas gimė 1953 m. Šilutėje, gyvena Kintuose. 1971-1976 m. studijavo Kaliningrado aukštojoje jūrų techninėje mokykloje, 1986-1989 – Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Įgijo kapitono-inžinieriaus ir neriboto rajono plaukiojimo jachtos kapitono išsilavinimą. Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Lietuvos buriuotojų sąjungos narys, nuo 1994 m. – Kintų buriavimo mėgėjų klubo „Marių burės“ vadovas. Tarptautinių ir vietinių ekspedicijų dalyvis ir organizatorius, vandens turizmo plėtros, uostų planavimo, aplinkos apsaugos projektų vadovas, ekspertas, konsultantas. Nuo 2007 m. – buriavimo organizatorius ir ekspertas. Kelionių jachtomis po Baltijos ir Šiaurės jūras organizatorius, kapitonas. 1995 m. pats pasistatė jachtą „Ragainė II“ ir su ja 2008-2010 m. apiplaukė aplink pasaulį, drauge su dukra Rasa.

Aurelijus Armonavičius

– 1974 m. įstojau į Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Pagal išsilavinimą esu šturmanas, arba laivavedys. Plaukiojau jūra, iki atsidarė sienos ir atsirado turizmas. Jūreivystės mokyklą pasirinkau, kad nereikėtų į armiją eiti, ir kadangi buvau iš aštuonių vaikų šeimos, tad ji man nelabai galėjo padėti. O Jūreivystės mokykloje buvo bendrabutis, buvo apranga, maitinimas ir dar 9 rubliai stipendijos. Toks buvo mano atėjimas prie jūros, visai ne iš pašaukimo, o, galima sakyti, atsitiktinis. Bet man patiko. Tarybų Sąjungos laikais jūreiviai buvo vieninteliai, kurie išeidavo į užsienį ir truputį pamatydavo, kaip kitur žmonės gyvena. Bet buvo visokių suvaržymų. Mums visur būtinai reikėjo eiti po tris, negalėjome turėti jokių kontaktų su vietiniais, jokių kino teatrų, jokių teatrų, praktiškai parduotuvės tik, ir turėdavome grįžti su šviesa. Reisas trukdavo šešis mėnesius, po to šiek tiek atostogų ir – vėl pusei metų. Vieną kartą atostogos truko tik penkiolika parų, beveik visus metus nebuvau namuose. Psichologiškai sunku. Kai aš pirmą kartą savo sūnų pamačiau, jam buvo trys mėnesiai, o antrą kartą kai pamačiau – jam buvo virš metų jau. Jisai išaugo be manęs, galbūt ir iki šiol to kontakto nėra. Dar tu esi uždaroj erdvėj, su tais pačiais žmonėm. Ir ne tik pusę metų, bet ir daugelį metų tie patys tuose pačiuose laivuose dirba. Kai išsižioja, tai jau žinai, ką pasakys. Bet turi būt. Tai va toks, sakykim, savanoriškas kalėjimas – tu negali išeiti iš laivo niekur, nes aplinkui vanduo…

– O pabėgimų būdavo?

– Iš mūsų laivo – nebuvo, bet iš „Tarybinės Lietuvos“ toks radistas įšoko į amerikiečių laivą. Kapitonas jį apkaltino vagyste, tai amerikiečiai jį atidavė atgal. Ar ne Kudirka?.. Bijau pasakyt. O taip tai… Mūsų laive vienam buvo, kad visi mes gaunam laiškus, o toks vyras – negauna. Toksai kažkoks nusiminęs, nusiminęs… Ir vieną naktį mus visus pažadino, sako, jis iššoko už borto. Mes apsisukom, stovėjom ant borto, švietėm, klausėmės, jisai šaukė „gelbėkit“. Mes jį ištraukėm, ir ėmėm jau stebėti. Ir jis pasikorė. Ir jokio raštelio, nieko. Dar rado kišenėj skutimosi peiliuką, reiškia, gal jis dar buvo galvojęs venas pjautis… O taip kad, išprotėjusių… buvo. Visko buvo.

– Kur plaukiojote?

– Aš plaukiojau toliau negu Baltijos jūra, pradžioje dirbau su vandenvežiu, mes dalinome vandenį. Jūreiviai paprastai turi prastą geriamą vandenį, kurį pasigamina iš sūraus vandens, distiliuojant, ir labai daug jūreivių turėjo problemų su skrandžiais. Mes vežiodavom iš kranto gerą geriamą vandenį, kurį imdavo į virtuvę. Tas mūsų laivelis 700 ar 800 tonų gėlo vandens paimdavo. Mes dažnai užsukdavom į užsienio uostus, nes ten pildavomės vandenį: Keiptaune, Dakare, Kanarų salose, o aukščiau – tai Antverpenas, Islandija, Norvegija. Ir, aišku, labai keista būdavo mums, kad imdavom Norvegijoj vandenį, o dalindavom prie Murmansko, visai prie Tarybų Sąjungos. Taip buvo todėl, kad atplaukus į užsienį ateidavo agentas ir per kelias minutes sutvarkydavo formalumus, o įplaukti į Tarybų Sąjungos uostą – tai jau visas muitinių patikrinimas, ir tai galėdavo užtrukti labai ilgai. O dar dideliems laivams būdavo taip vadinamas “poilsis”, tai žvejybos rajono valdžia norėdavo apsipirkti pigiau ir mes kur nors nuo Murmansko padarydavome reisą į Antverpeną paimti vandens, nes veždavom tą štabą apsipirkti. Vėliau dirbau gelbėjimo laivuose: „Kastytyje“, „Rambyne“ ir „Straptyvij“, kuris lietuviškai buvo pervardintas „Užsispyrėliu“.

– Ar gelbėdavote kitus laivus?

– Mūsų užduotys buvo ten, kur koncentruotas laivynas, o jis Tarybų Sąjungoje buvo nuo Murmansko šiaurėje iki pat Pietų Afrikos ar net Čilės, Angolos, Argentinos krantų. Pagal tarptautines konvencijas žmones privaloma gelbėti nemokamai, o laivus – už atlygį. Gelbėjimo operacijos yra labai brangios. Tada bijodavo, kad mūsų laivų nereikėtų gelbėti laivams iš užsienio ir prie laivyno visada būdavo savas gelbėjimo laivas. Labai jau rimtose gelbėjimo operacijose man neteko dalyvauti. Pagrindinis mūsų darbas buvo toks… Mes turėjome tris narus, vėliau ir aš juo tapau, nes man tai pasirodė labai įdomus darbas. Išvažiavau į Voronežo mokyklą, ir po to ketverius metus buvau naru gelbėjimo laive. Jei sraigtas apsivynioja kokiais tinklais ar virvagaliais, tai pagrindinis darbas ir būdavo nuvynioti juos. Kitas darbas buvo valyti laivus, kurie ilgą laiką dirba pietuose ir kurių korpusai apauga kriauklėmis ir užanka aušinimo sistema, todėl nebepatenka pakankamai vandens variklio aušinimui, variklis nebeišvysto greičio arba pradeda kaisti… Aš buvau naras-jūreivis, gaudavau dvigubą atlyginimą ir mano pradedančio naro alga buvo lygiai tokia pati kaip vyriausio kapitono padėjėjo, o už nėrimo valandas dar atskirai mokėdavo.

– Ar sovietmečiu jūrininkų atlyginimai skyrėsi, lyginant su krante dirbusiųjų?

– Laivuose geriau būdavo. Plius dar gaudavome kažkiek tai procentų nuo atlyginimo valiuta. Jeigu atsimenate, „boninė“ buvo tokia. Tie valiutiniai rubliai būdavo bonais ir būdavo specializuotos parduotuvės, kur galėdavai už tuos bonus užsienietiškų kažkokių tai daiktų nusipirkti. Tai va šita vadinama “valiuta” buvo labai didelė pagalba, priedas prie tų paprastų uždarbių. Aš tai vis vien jau prie vadovaujančių buvau, aš bijojau ten kažką tai spekuliuoti, o paprasti jūreiviai daugiau nei leistina pirkdavo, kaitaliodavosi… Dabar sakytų „verslininkas“, tada buvo „spekuliantas“, tai buvo baudžiamas dalykas. Tai tie iš tos valiutos dar pasidarydavo neblogus pinigus.

– O naro darbas ar buvo sudėtingesnis, rizikingesnis nei šturmano?

– Aš dirbau kartu su narais, kurie tą darbą dirbo dar po karo. Jie pasakojo, kad išminavo visą Klaipėdos uostą – ten buvo sprogmenų krūvos primesta. Tai jie kiekvieną dieną žaidė su gyvybe… O aš irgi nėriau kiekvieną kartą su baime, ar viskas gerai baigsis. Nes ten tu esi vienas, nors tave draugas ir laiko ant virvės, bet netikėtumų visokių gali būti. Aš buvau paruoštas nardyti iki 20 m. gylio, tiek, kad pasiekčiau laivo dugną. Tai yra nedaug. Kai dirbdavom prie plaukiojančių bazių… Pagal visus narų reikalavimus jie turėtų nustoti ten dirbt. Nes visos atliekos metamos už borto ir plaukia rykliai. Man taip neteko, bet aš mačiau, nes buvau viršuje, o kolega dirbo: jis narve, o aplinkui rykliai plaukioja. Tikrai nenorėčiau būti tokioje situacijoje, kur kažkokie rykliai nosis kaišiotų.

– Ar ilgą laiką jums plaukiojant yra nutikę labai įsimintinų istorijų?

– Aš labiausiai atsimenu, kaip mes per audrą turėjome paimti vieną laivą „ant buksyro“. „Pasvalys“, jeigu gerai atsimenu… Laivas stovi šonu į bangas ir į vėją, galite įsivaizduoti, koks ten siūbavimas, o tu turi paduoti tam laivui pirma siaurą lyną, prie kurio po to pririštas yra storesnis ir galiausiai – storiausias lynas. Mes bandėme, bandėme kelis kartus. Aš tada buvau trečiasis šturmanas, reiškia, atsakingas už pirotechniką, nelaimės signalus. Jeigu negali mesti virvės, arti priėjęs, yra tokia speciali patranka lynui išmesti. O mums nei viena iš jų nesuveikė, nors ir buvo viskas prieš reisą patikrinta. Tai buvo labai sudėtinga operacija. Tam žvejybiniam laivui buvo sudegęs variklis, išdegė jo visas mašinų skyrius, visi kabeliai nudegė. Jis neturėjo jokios galimybės pats plaukti, tai mes jį nuo Čilės krantų beveik mėnesį tempėme į Lenkiją remontui.

– Kaip vėlesniais metais klostėsi jūsų darbas?

– Kai 1988 m. atsidarė sienos, mes po truputį pradėjome dirbti su turistais, nes mano žmona labai gerai mokėjo vokiečių kalbą. Kai pamačiau, kad su vokiečių turistais tas uždarbis yra visai neblogas ir dirbti labai įdomu, aš perėjau dirbti į katerį, todėl visą vasarą galėjau dirbti turizmo srityje. Dabar esu individualios turizmo įmonės savininkas, kurioje esame aš, žmona, sūnus ir dar kas nors kurėne vis padeda.

– O dabar ar nardote? Gal važiuojate prie kitų jūrų?

– Aš čia panardau, bet pas mus nėra nieko įdomaus. Pas mus viskas yra, kaip čia pasakius, – tamsu. Bet aš neturiu jokios aprangos, taip tiktai, su vamzdeliu. O į egzotiškus kraštus dar nebuvau išvažiavęs, nes, pasirodo, kai turi savo verslą, ištrūkti yra sudėtinga. O mes čia, Nidoje, visi neblogai padirbame ir užsidirbame vasarą, bet paskui per žiemą viską pravalgome, nes neturime įplaukų. O reikia transportą atnaujinti, dar kažkam reikia,– taupai. Taip kad aš savo malonumui nebuvau niekur išvažiavęs… O kažkokia tai trauka vis tiek yra prie to vandens… Dabar aš esu kurėno kapitonas. Jaučiuosi toks pamalonintas, kad manęs Jonušai paprašė juo būti. Na, aišku, koks ten laivas: tik dvylikos metrų ilgio, medinis, bet tokių laivų yra tik penki visame pasaulyje, veikiantys. Ir visi yra pas mus, Lietuvoje. Mes turime „Kuršį“, „Omą“, vieną laivą Šturmuose, vieną muziejaus kurėną, ir dar vienas laivas yra Trakuose. Tai aš esu vieno iš tų burinių kurėnų – „Kuršio“ – kapitonas. Tai daugiau hobis, negu kad uždarbis. Seniau, prieš karą, tai buvo žvejybiniai laivai, nes mariose buvo draudžiama žvejoti motoriniais laivais, tik buriniais, dėl ekologijos. Vienu metu jų buvo net 400. Jie jau yra 12 amžiuje paminėti. Tai tikrai unikalus laivas, jo grimzlė yra tik 40 cm, jis gali praplaukti bet kur. Kur nei viena jachta, nei vienas normalesnis laivas praplaukti negalėtų. Iš istorinių šaltinių yra žinomas tik vienas atvejis, kai atėjo škvalas ir prie Drevernos du broliai nespėjo burių nuleisti, laivas apvirto ir nuskendo. Kurėnas išskirtinis, dar, aišku, ir dėl to, kad yra toks archaiškas, padarytas iš ąžuolo, jo stiebas – eglinis, burės – iš lino ir medvilnės,– stengiamės autentiką išlaikyt. Buvo vienas laivas atrastas vandeny, iškeltas, sutvarkytas, ir su juo plaukiojo Jūrų muziejus. Jis buvo iš tų senųjų. Bet vandeny pabuvusiam laivui konservuoti reikia labai daug lėšų, ir jis pradėjo birti. Tai dabar tas laivas, tas originalas, yra muziejuje. O „Kuršis“ – pernai metais jam sukako aštuoniolika metų,– yra pirmas naujai pastatytas pagal senuosius brėžinius laivas Lietuvoje ir pasaulyje.

Aurelijus Armonavičius gimė 1956 m. Vilniuje, gyvena Nidoje. 1974-1977 m. studijavo Klaipėdos jūreivystės mokykloje, įgijo techniko-laivavedžio išsilavinimą. 1977 m. buvo paskirtas dirbti Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazėje. Dirbo vandenvežiuose „Alytus“, „Krekingas“, vėliau – gelbėjimo laivuose „Straptyvij“, „Rambynas“, „Kastytis“, uosto kateryje „Vega“. Nuo 1994 m. turi individualią turizmo įmonę. Vienas pirmųjų Lietuvos jūrininkų sąjungos narių, Klaipėdos apskrities gidų gildijos steigėjas ir narys, Nidos „Lions“ klubo narys. Bėgimo maratonų dalyvis ir organizatorius.

Egidijus Bacevičius

– Aš čia atsikėliau iškart po studijų. Galiu pasakyti netgi dienos tikslumu: 1997 metų sausio 16 dieną. Buvo labai žvarbi žiema, 25 laipsniai šalčio, ir aš danginausi su šildikliu iš Vilniaus, autobusu. Aš, kaip tikras lietuvis, esu labai sėslus, ir patapau tikru kopgališkiu. Gyvenu turbūt arčiausiai jūros, nei bet kas kitas Lietuvoje. Nuo manęs iki jūros – gal 150 metrų. Visi uraganai yra mano išgyventi.

– Turėtumėt jausti, kad net ne ant žemės gyvenate…

– Čia įdomų dalyką palietėte. Ne ant žemės, nes čia – vien smėlis. Jauniausias Lietuvos žemės lopinėlis yra būtent čia, jam mažiau kaip 5 tūkstančiai metų, kai visur kitur – 12 tūkstančių ir daugiau. Taip, aš visą gyvenimą gyvenu ant kopų! Čia jau toks mistinis dalykas, nes vaikystę praleidau Dzūkijoje, kur irgi yra kontinentinės kopos, prie Marcinkonių, ten kur Valkininkai, Merkinė. Kai atvažiavau čia, man sunku buvo perprasti šitą klimatą. Lyg tai vandens iš visų pusių yra, bet augalai čia – tik kseroterminiai, psamofitiniai, reiškia, smėliniai augalai. Yra pastovus brizas, todėl augalai tiesiog džiūsta. Aš išnešdavau po lietaus į lauką visus augaliukus, bet praeina pusdienis, ir viską nugarina, nudžiovina. Turi žinoti, kur padėti gėlę, nes jos tiesiog nudega. O aš atsivežiau augalus dar iš studijų, netgi iš mokyklos laikų. (…). Jau mokykloje turėjau visokiausių gyvių: driežų, gyvačių, paukščių, papūgėlių. Man būdavo iššūkis išauginti tai, kas kitiems sunkiai įmanoma. Universitete mokiausi augalų fiziologiją, bet man teko keisti studijų kryptį ir aš patapau zoologu – pradėjau tirti varles ir roplius. Bet kur galima rasti tokį darbą, kad dirbant su varlėm, užsidirbtum pragyvenimui? Niekur, nebent zoologijos sode. Teko persiprofiliuoti. Vilniuje nelabai galėjau pritapti – tai turtingų, su tam tikru mąstymu, žmonių miestas. Metus mane viliojo į Klaipėdą, o aš niekada su žuvimis nieko bendro neturėjau. Kažkada pamačiau jūrą ir pasakiau: viso gero, niekada. Pirmą kartą nerijoje, čia, Kopgalyje, apsilankiau dar mokyklinukas, 1988 metų rugpjūčio 16 dieną, su „Atgajos“ žygiu plaustais po Lietuvą. Nusigavau iki Jūrų muziejaus, bet įspūdžio man nepaliko, nes buvo žuvys, o delfinariumo dar nebuvo. Ir – nepatikėsit! Ieškojau, kur netoliese prisėst, sumuštinukų turėjau. Prisėdau ant kažkokių laiptelių, valgau tą sumuštinį, dirsčioju, nejauku netgi, toks niūrus pilkas pastatas, neaišku, kas čia per įstaiga. Suvalgiau ir greitai pasišalinau iš tos vietos. Net tokios minties negalėjo būti, jog va taip susiklostys gyvenimas, kad tas pastatas ar šita vieta, ypatingo įspūdžio nepalikusi, pataps mano savasties dalimi! Atvažiavau čia iš tikrųjų tirti žuvų parazitų, bet nelabai to prireikė, tad ilgainiui teko susitaikyti su ta mintim, kad reikės dirbti žuvininko darbą. Žuvų nepažinojau visai. Turėjau tik knygines žinias. Man žvejyba – ir tai jau atgrasu. O dar ta jūra, siūbavimas, tą žuvį sugauni tokiose ekstremaliose sąlygose, o dar turi ją aprašyti, kad menkė, kokia tai menkė, nes jų irgi yra ne viena rūšis. Aš labai labai stresavau, man tai buvo toks lūžis. Ir darbas, ir žmonės, – viskas nauja. Net prie jūros nuėjau tik po gero pusmečio. Aš tiesiog užsidarydavau savo kambarėlyje ir skaitydavau knygas visas sustiręs. Dar klasikinė muzika mane gelbėjo. Tai buvo išgyvenimo klausimas. Man tada tikrai buvo ne iki jūros. Aš ir plaukti nemoku. Žinoma, dabar jau su ja susigyvenau. Jau ir naktimis nueinu. Kai nepažįsti – vienoks santykis, o kai pradedi studijuoti, domėtis, prisijaukini ją. Aš prirašiau daug mokslinių ir pažintinių straipsnių – kai atrasdavau sau tą jūrą ir tas žuvis, stengdavausi parašyti žmonėms suprantama kalba, pasidžiaugti tom žiniom, tais atradimais. Ir dabar man jau galite rodyti bet kokią žuvį… Bet yra skirtumas tarp manęs ir tikrųjų ichtiologų. Aš pažįstu ne tik žuvis, bet ir augalus, pažįstu paukščius. Kartais rašau apie juos, tenka netgi sukurti kokį naujadarą, kaip, pavyzdžiui, varliakurkis Kopgalio šnekutis. Kalbu apie paukštį varnėną, o istorija tokia. Čia vasarą būna tokia žalioji kūdrinė varlė. O varnėnukai, jie mokosi iš aplinkos garsų. Ir taip gavosi, kad čia va tam inkile vienas koksai tai nuklydėlis apsistojo. Ir jisai perprato tą varlių šneką, tai yra, jų garsus. Kartą mes su kolegom čia geriam arbatėlę ir girdim varlės kurkimą. Toj namo pusėj varlių nebūna girdėti. Tai dabar galvoju, kaip čia gali būti. Dirst į inkilą – ogi varnėnas kurkia varle! Juk ne kiekvieną dieną tai išgirsi, tai ir norisi su kitais tom patirtim, tom emocijom pasidalinti, kad žmonės irgi būtų dėmesingesni aplinkai. (…). O Kuršių Nerija yra toks gamtos lopinėlis! Vokiečių gamtininkai skyrė išskirtinį dėmesį šitam kampeliui. Man irgi buvo atradimas. (…). Čia, Rasytėj, arba Rybačij, buvo įkurta pirmoji pasaulyje paukščių stebėjimo stotis! 1901 metais, Johanneso Thienemanno. O ir ne visi Lietuvos ornitologai tai žino. Karaliaučiaus universitetas – dar platesni vandenys. Ten – pirmieji hidrobiologiniai Kuršių marių ir jūros tyrimai, pirmieji žuvų tyrimai, pirmi moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai apie šio krašto žuvis, augalus, Kuršių Nerijos kilmę.

– Kokių išskirtinių tradicijų žinote iš šito krašto?

– 2003 m. esu skelbęs tokį darbą apie tromel-fischerei ar klaper-fischerei, lietuviškai – bumbinimą. Pasirodė, kad netgi nėra tiksliai žinoma, kaip tokia žvejyba autentiškai vadinosi. Problema, kad čia tik vienas kitas istorikas moka vokiečių kalbą, todėl jiems neprieinama daug šito krašto šaltinių. Kadangi aš gerai skaitau vokiškai – išmokau netgi skaityti vokišką gotišką rankraštį – ieškojau, ką apie tą žvejybą rašė amžininkai. Tiksliausia lietuviškai ją būtų vadinti „poledine baidomąja žvejyba“. Etnologai pasakys, kad žvejai bumbindami privilioja žuvį. O aš, būdamas biologas, parašiau, kad iš tiesų yra priešingai, kad jie tą žuvį „spurgindavo“, arba baidydavo, į tinklus. Pro šalį plaukia žuvis, o jie pastato tam tikra padėtimi tinklus, iškirtę eketes, „pliumpina“ į įstatytą eglilentę, ir ta žuvis, pabaidyta virpesių, metasi į šalis ir – į tinklus. Juk tai priešingas efektas, nei kad bumbink ir viliokis tą žuvį. Tai rodo viso to reiškinio pažinimą. Aš kaip biologas kitaip pažiūrėjau į visą tą etnografų reikalą. Štai taip prisijaukinau žvejybą net. (…) Taip pat ruošiu bibliografiją apie vėtrunges. Vėtrungė buvo „šmukas“, laivo puošmena, gražmena. Rungdavosi žvejas su kitu kaimynu, kieno vėtrungė gražesnė. Panašiai kaip šiandien – kieno ten mašina gražesnė. Kita vėtrungių paskirtis – žymėti to laivelio priklausomybę tam kaimeliui, tai vietai. Be abejo, ten buvo tų žinių, tų „kodų“, kaip, pavyzdžiui, įrašomi metai, bet kad tai būtų kaip pasakojimai – tokių paliudijimų nėra. Yra fundamentali knyga apie vėtrunges, kurios autorius – Hansas Woede, apie kurį nieko neradau parašyta nei lietuviškuose, nei vokiškuose šaltiniuose. Aš ryžausi atsekti, kas buvo tos knygos autorius, kokios buvo jo paskatos, kas jį siejo su šituo kraštu, ir kodėl mes apie jį nieko nežinom. Mane lydėjo sėkmė ir aš radau jo vieną sūnų dar likusį. Nedelsdamas parašiau jam laišką, ir atrašė man tas sūnus. Hansas Woede buvo sodininkas iš Tilžės. 1951 m. vyko vokiečių, išeivių iš šito krašto paroda, kurioje buvo pristatomi šio krašto kultūriniai fenomenai, tame tarpe – ir vėtrungės. Jisai „užsikabino“ už tų vėtrungių, kad tai nepažintas dalykas, pradėjo domėtis, ir jo knyga – 15 metų jo kryptingo domėjimosi tuo pasiekimas. Štai taip man pavyko užpildyti šitą baltą dėmę šio krašto istorijoje.

– Grįžtant prie žuvų, kaip manot, ar uosto gilinimas įtakoja jų mažėjimą mariose?

– Tokių žuvų mažėjimų būta ir anksčiau. Be abejonės, dėl uosto gilinimo pokyčiai įvyko, nes vis tiek keičiama aplinka. Bet, manau, didžiausią poveikį daro nesaikinga žvejyba. Taip jau yra įsuktas verslo mechanizmas. Užkeliamos kainos, o pakui tenka neparduotą žuvį užkasti, utilizuoti. Aišku, tai nutylima. Žvejyba išsigimė. Aš tiriu menkę daugiausia, nustatau jos amžių, o tai yra labai sunku. Žuvies ausies kaulas perlaužiamas ir šlifuojamas paviršius. Tada, panašiai, kaip ant medžio rievių matosi: kiek rievių, tiek metų. Tik menkių ausikauliuose tas rieves įžiūrėti labai sunku. Amžius, to amžiaus žuvies svoris ir ilgis, o paskui mokslininkai turi tam tikrus skaičiavimo būdus ir įvertina visai Baltijos jūrai, kiek tokio amžiaus ir svorio žuvų yra, kiek galima tos žuvies sugaudyti, kiek negalima, tam kad palaikyti tam tikrą pastovų žuvų kiekį. Tai va, mano veiklos laikotarpyje, per tuos šešerius metus, menkių banda atsigavo ir vėl pasiekė 1969 m. lygį. Nes kai atvažiavau čia dirbti, menkės ištekliai buvo visiškai pakirsti, jos beveik nebuvo. Tai jau yra geras ženklas, kad tokie pokyčiai Baltijos jūroje sunkiai, bet vyksta. Pradėtos steigti kvotos, pradėti steigti žuvų neršto draustiniai – tiesiog pradėta saugoti žuvis.

– Ar teko gaudant žuvis ištraukti ką nors įdomesnio?

– Gintarą esu didelį radęs. Pas mus yra mįslingi dalykai su tais gintarais. Tai buvo mano pirmoji ekspedicija. Aš tikrai nesu jūrininkas ir labai sunkiai ten jaučiausi. Pirmas reisas, ištraukė tą tralą, o ten kaip visada būna visokių šiukšlių. Ir man, kaip naujokui, duoda išrinkti šiukšles. Tik staiga sužiuro visi – o ten gero kumščio dydžio gintaras. Yra toks palangiškių pasakymas, kad jeigu kas ištraukia tokio dydžio gintarą, tai tą žmogų lydės sėkmė. Labai retai tokie dalykai nutinka, bet va, nutiko. Dabar visai neseniai keli studentai, nors jiems buvo irgi vieni pirmųjų reisų, rado gal kiek mažesnį gintarą. O kitam pasisekė per savo gimtadienį. Mistika, ne mistika, bet taip yra su tais gintarais. Kiti žvejai ir dvidešimt metų ar daugiau jūroje dirba, o tokių gintarų neranda.

Egidijus Bacevičius gimė 1971 m. Kaune, gyvena Kopgalyje, Klaipėdos miesto teritorijoje. 1990 m. įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, į biologijos specialybę (augalų fiziologo-zoologo specializacija). 1995 m. dirbo vyr. inžinieriumi Ekologijos instituto Jūros ekologijos laboratorijoje. Nuo 1997 m. yra Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žuvininkystės tyrimų laboratorijos mokslinis bendradarbis. 1998 m. tobulinosi Kopenhagos universiteto Jūrų biologijos laboratorijoje (Helsingør) pas prof. M. Køie. Yra Lietuvos hidrobiologų, Baltijos jūros biologų ir Baltijos parazitologų draugijų narys.

Galina Garnaga

– Esu Hidrochemijos skyriaus vedėja ir mano skyrius atlieka chemines analizes tų mėginių, kuriuos imam Baltijos jūroje. Tai būna vanduo, dugno nuosėdos ir biota, t.y., biologiniai mėginiai – moliuskai ir žuvys. Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje, tame taip vadinamame trikampyje, yra koordinatės, kur imami mėginiai. Tuos taškus mes vadiname tyrimų stotimis. Mariose ekspedicijos rengiamos kartą per mėnesį, o jūroje – kartą per sezoną, iš viso būna keturios per metus. Visas stotis apiplaukti užtrunka apie tris dienas. Kai kurios stotys sudėliotos pagal dugno nuosėdų tipus. Kai kurios – istoriškai susiklosčiusios, nes svarbu atlikti nuoseklų monitoringą, todėl tos vietos turi būti pastovios, kuo mažiau keistis. Kitos vietos tiesiog išdėliotos, kad padengtų visą teritoriją. Kai kurios yra prie ūkio subjektų, sakykim, Būtingės terminalo. Prie Klaipėdos uosto tiriama, kaip marių vandenys veikia jūrą. Kai gilinamas uostas ir kasamas gruntas, jis išvežamas laidoti į jūrą. Ten mes irgi turim dvi stotis, tikrinam tą aplinką. Ir šalia Rusijos naftos platformos D6 tiriame, ar ji turi kokią nors įtaką. Dar viena stotis yra cheminio ginklo rajone.

– Kuo plaukiate į ekspedicijas? Ar turite savo laivą?

– Taip, dabar mes vėl turime savo laivą. Iki mūsų dabartinio Jūrinių tyrimų centro, kuris buvo įkurtas Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia buvo panaši institucija, atsakinga už Baltijos jūros monitoringą, tik duomenys tuomet plaukdavo į Maskvą. Kažkur nuo 1959 metų turėjom laivą „Jūratė“, vėliau buvo „Okeonografas“, po to – „Lev Titov“, kuris vėliau tapo „Vėju“. Su šituo „Vėju“ buvo plaukiama į ekspedicijas kažkur nuo 1982 m., o 2010 m. jis buvo nurašytas, į metalą supjaustytas turbūt ar į dalis išardytas, ir dvejus metus mes neturėjome savo laivo. Teko nuomotis, ieškoti kito laivo, – buvo daug nepatogumų. O dabar gavome naują, Saremos saloje pastatytą mokslinį laivą. Šį mėnesį, vasarį, numatyta pirmoji ekspedicija juo. Pavadinome jį „Vėjūnu“. Norėjome kažkaip susieti su „Vėju“. Buvo surengti laivo vardo rinkimai, balsavimas, – visiems labai rūpėjo, koks gi bus tas vardas. Šis laivas yra mažesnis negu „Vėjas“, turėtų ir jūrai, ir marioms tikti, yra greitesnis. Anksčiau išplaukdavome trims dienoms ir dirbdavome per naktį, o dabar galėsime išplaukti dienai ir grįžti vakare.

– Tiriant ilgą laiką, kokie pokyčiai pastebimi?

– Dėl kitų parametrų bijočiau komentuoti, bet iš teršalų – tai gyvsidabris turi mažėjimo tendenciją. Mažėja gyvsidabrio koncentracijos ir vandenyje, ir dugno nuosėdose, ir biotoj. Tas džiugina, aišku. Tačiau vis dėlto žuvyse gyvsidabrio aptinkame dar pakankamai daug, nors jis ir neviršija nustatytų higienos normų maistui. Tačiau, jeigu žiūrėti į žuvį kaip į aplinkos komponentą, aplinkai nustatytos koncentracijos normos viršijamos. Ypač plekšnės turi daug gyvsidabrio. Paskutinį kartą strimelė ir menkė irgi viršijo didžiausią leistiną koncentraciją. Visoje Baltijos jūroje gyvsidabris yra problema.

– Kur Baltijos jūroje tų teršalų yra daugiausia susikaupę?

– Lietuvos zonoje labiausiai užteršta vieta yra Klaipėdos uostas. Uostas yra taršos vieta ir kartu su tuo išvežamu gruntu, kuris laidojamas į jūrą, patenka ir teršalai. Teršia ir uosto krova, pavyzdžiui, į aplinką gali patekti kraunamos trąšos. Uoste yra daug visokių taršos galimybių. Aktualiausia medžiaga yra nafta. Turime Būtingės terminalą, kuriame pastovios taršos gal ir nėra, bet būna avarijų. Paskutinė didžiausia buvo 2008 m., kai virš dviejų tonų naftos išsiliejo į aplinką. Ji paveikė ir gyvus organizmus. Buvo paimti moliuskų mėginiai genotoksiškumui tirti ir paaiškėjo, kad tokios taršos efektai išlieka ilgai – moliuskuose net pusę metų jie buvo matyti, nors aplinkoje cheminių koncentracijų ir nebeaptikome. Neseniai buvo vykdomas vienas projektas, ieškant švariausios zonos Baltijos jūroje. Ir tokios zonos nerado. Ten, kur buvo galvota, kad švariausia aplinka, iš tikrųjų buvo tie patys teršalai. Galima sakyti, kad Baltijos jūroje švarios vietos nėra – visos užterštos. Pavojingų medžiagų koncentracijos gali būti aptinkamos net ir Arktikoje, ten, kur nevykdoma jokia veikla. Vandens srovės, pernešimas oru, – viskas susiję, tad teršalai nueina ir iki ten. Be cheminės, dar yra biologinė tarša. Pastaroji siejasi su invazinėmis rūšimis, kai patenka ne vietinė rūšis, kuriai sąlygos tinka, ji pradeda daugintis, ir dauginimosi metu pasikeičia atrofiniai ryšiai tarp visų organizmų. Viena rūšis pradeda dominuoti, ir pasikeičia visa struktūra.

– Kaip tarša atsiliepia gyviems organizmams?

– Padažnėja žuvų ligų – tai ir parametras, ir įrodymas, kad tarša didėja. Žuvų reprodukcija sutrinka. Pas mus gal tas nelabai aktualu, bet šiauriau Baltijos jūroje, žinau, kad matuoja ruonių riebalinį sluoksnį. Mato, kad su laiku jis vis mažėja. O jeigu ruonė neturės pakankamai riebalų, tai jinai gal ir pagimdys palikuonių, bet gali jų nebeužauginti, nes tą laiką, kol turi ruoniuką, jinai nesimaitina, maitinasi tik tas mažiukas. Jeigu jai neužtenka maisto pačiai, jinai palieka ruoniuką ir jis miršta. Nėra aišku, dėl ko nyksta tas riebalinis sluoksnis, bet viena iš priežasčių gali būti padidėjusios fenolio – „liekninančių“ teršalų – koncentracijos.

– Ar, sakykim, medikamentų naudojimas turi įtakos aplinkai?

– Kontraceptikai, pavyzdžiui. Jau esama tyrimų kitose šalyse, kurie įrodo, kad kontraceptikai gali turėti įtakos gyviems organizmams jūrinėj aplinkoj. Irgi reprodukcija gali sutrikti. Taip ir pasipildo sąrašai vis naujom kenksmingom medžiagom. Dažniausiai tokie junginiai yra patvarūs, bioakumuliuojasi gyvuose organizmuose, todėl išlieka gamtoje ilgą laiką, – dėl to jie ir yra pavojingi. Negaliu komentuoti dėl kiekvienos medžiagos, bet veikia gamtos mechanizmai ir ilgainiui gamta pati turėtų susitvarkyti. Kiek tai laiko užtruktų, sunku pasakyti, nes tai priklauso ir nuo konkrečios medžiagos. (…). Ir buityje naudojam daug kenksmingų medžiagų. Pavyzdžiui, talatai yra visur. Vaikų žaislų būna daug nekokybiškų, su cheminėm medžiagom, kas yra labai pavojinga. Talatų yra kosmetikoj, žaisluose, balduose, statybinėse medžiagose, yra visame plastike. Talatas – plastiko minkštiklis, naudojamas plastiko elastingumui didinti, gali būti naudojamas ir kaip lubrikantas. Tai ir reikia žiūrėti, kas labiau „sveria“: ar mums nauda didesnė, ar žala gamtai jau didesnė gaunasi. Tai štai šiuo atveju, aš manau, kad žala gamtai yra didesnė. Ir žmogui labai kenkia. Kai kurias medžiagas netgi siūlo uždrausti naudoti visiškai. Pavyzdžiui, gaisro gesinimo putos. Pradžioj niekas nė nepagalvojo, kad jose gali būti tiek daug nuodingų medžiagų. Iš pradžių visada atrodo ta nauda svarbiau, reikalingumas. Pavyzdžiui, aš irgi, dariau remontą namuose ir man buvo aktualu, kad statybinės medžiagos būtų nedegios, kad jeigu gaisras kažkur tai kiltų, kad neįsiliepsnotų visas butas iš karto. Bet aš tik paskui pagalvojau, kiek ten iš tikrųjų tų nuodingų medžiagų gali būti! Bet tai vis tiek gerokai vėliau ateina į galvą.

– Koks jūsų požiūris į jūrą?

– Darbas jūroje man yra labai įdomus. Labai mėgstu dalyvauti ekspedicijose. Mėgstu, kai truputį pasupa, nes kai visai ramu – neįdomu. Kuo daugiau žinai apie jūrą, kuo labiau ją pažįsti, tuo labiau ir įsimyli. Aš esu klaipėdietė, jau trečios kartos. Nors iš tiesų prie jūros retai nueinu. Bet stengiuosi. Vasarą, aišku, dažniau. Žiemą patinka, kai labai vėjuota, tada jūra tokia graži, audringa, bangos didelės, – jaučiasi jos energija. Esu buvusi prie Viduržemio jūros ir joje nardžiusi, bet Baltija vis tiek labiau sava, artima, labiau prie širdies. Ji tokia labiau gaivinanti. Ten, kai karšta, išsimaudai ir nieko nejauti. O čia – vėsu, iškart gerai.

– Kokią turite svajonę?

– Norėčiau atidaryti tokią laboratoriją, kurioje būtų tiriamos iki dabar Lietuvoje netiriamos medžiagos, ir naudojami naujoviški metodai. Aišku, nežinia, kiek tai yra realu, nes tokią laboratoriją įrengti labai brangiai kainuotų.

Galina Garnaga gimė 1979 m. Klaipėdoje. 1997-2003 m. studijavo ekologiją Klaipėdos universitete, Gamtos ir matematikos mokslų fakultete, 2006-2011 m. – doktorantūrą Vilniaus universitete. Nuo 2006 m. dėsto Klaipėdos universitete, Ekologijos katedroje. 2003 m. pradėjo dirbti chemike Jūrinių tyrimų centro laboratorijoje, Hidrochemijos skyriuje, 2006 m. tapo skyriaus vedėja. Nuo 2010 m. – Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento Hidrochemijos skyriaus vedėja. Stažavosi Monake, Tarptautinės atominės energetikos agentūros Jūrinės aplinkos laboratorijoje ir Suomijoje, Suomijos jūrinių tyrimų instituto Biochemijos laboratorijoje. Dalyvauja HELCOM pavojingų medžiagų ekspertų darbinių grupių veikloje, yra CHEMSEA projekto koordinatorė Lietuvoje. Pomėgiai: nardymas, fotografija, masažas, joga.

Gediminas Dikšas

– Kuo skiriasi miškininko darbo čia, Nerijoje, nuo miškininko darbo kituose Lietuvos regionuose?

– Oi, skiriasi. Jei žemyne miškininkams pagrinde – ta vadinama „gamyba“, miško kirtimas, medienos paruošimas, tai čia to daug mažiau. Žiemą – kažkiek, o vasarą – tik prabėgom. Čia kopas turime visą laiką tvirtinti. Tie darbai prasideda pavasarį. Baigi miško sodinimą ir prasideda paplūdimio paruošimas sezonui: takai, laiptai, tvorelių pynimas. Žoles kopose sodindavom, daugiausia rudenį, kad jas užpustytų smėliukas, palaidotų, kad jos pavasarį galėtų pradėti šaknytis. Jas sodindavom tokiose vietose, kur negali nei žabų kloti, nei tvorelių pinti. Šlaitas nuo jūros pusės – grynas smėlis, jo nuolydis apie 30 laipsnių, tai eilėmis, šachmatine tvarka, panašiai kas 60 centimetrų sodindavom. Paskutinį kartą sodinom, kai formavom prieškopinę kopą, kad audros metu, kai ateina bangos, pirmiausia pradėtų tą prieškopę ardyt ir to pagrindinio kopagūbrio neardytų. Parnidžo kopa dabar jau baigia žolėm apaugti, tai ant jos nuvažiuodavom, iškasdavom ir perkeldavom tas žoles į pakrantės kopas. Tais laikais, kai aš čia atvažiavau, smiltlendrę kasdavom net mirusiose kopose. Apie 1985 m. girininkas Vaclovas Lukošius, pasiskaitęs tokią vokišką knygą, pamaryje pradėjo sodinti nendres. Niekas Lietuvoje tokio darbo iki jo nedarė. Mes taip pradėjome tvirtinti marių pakraščius, kad bangų mūša nepaplautų kranto. Čia viskas, ką matot marių pakrantėje, ne natūraliai, o žmogaus rankomis yra apsodinta. (…) O ir pavasarinis miško želdinimas čia vyksta kitaip, nei žemyne. Ypač tose vietose, kur niekada miškas neaugo. Naudodavome tokį specialų grąžtą, išgręždavome ir į tą vietą įdėdavome molio, juodžemio. Jį veždavo iš Rasytės, dabar Rybačij vadinasi, arba iš Klaipėdos. Į hektarą sodindavom po 10 tūkstančių, o kur nederlingos vietos, kur smėlis – ir po 15 tūkstančių daigų. Kiti darbai – kaip ir pas visus kitus miškininkus. Jaunuolynus reikia ravėt, šalinti kitos rūšies augalus. Anksčiau tai vadinosi „miško kultūrų auklėjimas“, dabar – “priežiūra”. Dar einamieji kirtimai, o žiemos metu – sanitariniai. Audros kas kažkiek metų kartojasi, daugiausia rudenį, tai po jų šaliname vėjovartas. Vėjas pušų šaknis išjudina, apvarto – pušys pradeda džiūti. Ištisus kvartalus reikdavo iš naujo želdinti. Kelis metus tvarkai, kol apeini.

– Jeigu Kuršių Nerijoje netgi nendres reikia sodinti, tai kokie yra natūraliai čia augantys augalai?

– Karklas, paprastoji pušis ir beržas. Dar juodalksniai. Karklų yra netgi kelios rūšys. O kalninė pušis čia užsodinta apie 1875-85 metus, toliau miškininkai ir tęsė tą darbą. Buvo visokių argumentų. Kad reikia sutvirtinti šitą teritoriją, nes tai geriau, nei iškelti gyventojus. Kad jeigu netvirtinsime smėlynų, tai gali ir Klaipėdos uostą užnešti. Pagal 1963 m. miškotvarkos surašymą apie du su puse tūkstančio hektarų buvo užsodinta kalninėmis pušimis.

– Kodėl buvo pasirinktos būtent kalninės pušelės?

– Visko buvo, kai skaitai istoriją, viską jie anksčiau mėgino. Pasiūlymas sodinti kalnines pušeles atėjo iš Danijos, nes ten jau buvo pradėta tokiu būdu kopas tvirtinti. Tų pušaičių yra stipri šaknų sistema, jos auga lėtai, sausrų nebijo. Iš pat pradžių veždavo ne sėklas, bet sodinukus iš Danijos atgabendavo. Vėliau tik pradėjo patys veisti daigynus. Rašo, kad toms kalninėms pušims prieš metus atveždavo molio, jį pakasdavo, ir tik po metų jas sodindavo. Reikia įsivaizduoti, kokie čia plotai – tūkstančiai hektarų. Įsivaizduokite, kaip tuos kalnus molio atplukdyti, arkliukais išvežioti, rankomis perkasti. Juk tai buvo katorginis darbas. Jį dirbo samdiniai, vietiniai žmonės. Buvo ir kalinių, netgi buvo prancūzų karo belaisvių, kaip pasakojama. Vėliau dirbo daugiausia samdytos moterys. O kur moterys, tai kaip gi be meilės. Yra išlikęs Meilės slėnio pavadinimas. Čia turbūt yra ryšys su gintaro kasykla, kuri 1862-99 metais veikė Juodkrantėje. Kaip tik tuo metu, kai vyko želdinimas, gintaro kasykloj dirbo gal penki, šeši šimtai vyrų.

– O kas atsitiko, kad reikėjo kalnines pušaites iškirsti ir paprastosiom pušim užsodinti?

– Mums jau seniai nebeleidžiama monokultūrų veisti. Kai tik viena rūšis auga, tai įsimeta ligos ir tada jos masiškai plinta. Dabar, lyginant su 1963 m., kalninės pušies gal jau tik tūkstantis šeši šimtai hektarų yra likę. Aš visą laiką buvau nusistatęs prieš kalninę pušį. Įsivaizduokite – du su puse tūkstančio hektarų nenaudojamos žemės. Niekam – nei žvėrims, nei paukščiams, ten nei grybai, nei žolytė auga. Niekas, išskyrus kalninę pušį, – tokia mirtina žemė, džiunglės. Ir žmonės negali lankytis. Teko gesinti jų gaisrą, tai tikras siaubas. Jei prie paprastos degančios pušies gali prieiti dešimt metrų, tai prie kalninės pušies, kai dega visas masyvas, neprieisi nei per dvidešimt metrų. Gaisrinės mašinos įvažiuoja atbulos, kad jeigu ką, dar spėtų išlėkt. Man teko matyti 1995 m. gaisrą toje vietoje, kur išvažiavus iš kelto ant kalno užkyli. Ten yra apie 50 m pločio proskyna. Užsidegė miškas vienoje kelio pusėje, bet pakilo toks, sakyčiau, ugnies gabalas, su šakom, su kankorėžiais, ir perlėkė į antrą kelio pusę. Išsiskiria kažkokios karštos masės, gal eterinių aliejų, ir jos lekia. Kai gesini, tik ir dairaisi, ar už nugaros tau dar nedega. Po to gaisro leido daugiau kirsti proskynų, kad gaisrą būtų galima stabdyti, kad neišdegtų tokie didžiuliai plotai.

– O kokia to paskutinio gaisro priežastis?

– Yra įvairių įtarimų. Gal kokie psichiškai nesveiki žmonės padegdavo, nes vis balandžio 22-23 dienomis, kada Leninas gimęs, kai tarybiniais laikais „subotnikas“, lenininė šeštadienio talka, būdavo. Žinodavom, kad kai ateis ta diena, būtinai kur nors Smiltynėj degs. O paskutinis gaisras buvo gegužės mėnesį per šv. Florijoną, per ugniagesių šventę. Kadangi šventė, tai užtruko, kol ugniagesiai susirinko. Jeigu ne malūnsparniai, tai būtume sustabdę tą gaisrą tik prie Juodkrantės. Gaisrinės neįstengia gesinti, ne visur įvažiuoti gali, smėliukas. Tai taip su tais gaisrais čia būna. Klaipėda yra sudėtingas rajonas, sudėtinga vieta, publika labai įvairi ir, kaip žinote, dar šių laikų demokratija… Tarybiniais laikais tai, būdavo, aš „pacanams“ įkrėsdavau į kailinius pasigavęs, o dabar pamėgink tą padaryt.

– Koks yra jūsų mylimiausias medis?

– Sunku pasakyti. Visi malonūs, visi geri, išskyrus kalnapušę (juokiasi). Kai pastačiau girininkiją, šalimais pasodinau ir ąžuolą. Buvo čia likęs senas ąžuolynas, kur dabar „Ąžuolyno“ poilsio namai stovi. Pagal istorinius šaltinius, po 1760 m. buvo sudaryti pirmieji tikslesni žemėlapiai, ir juose buvo parodyti sengirės fragmentai trijose vietose: Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje. Kitur visur vaikščiojo smėlis. Juodkrantės giria buvo didžiausia. Dabar Juodkrantėje yra apie 40 hektarų sengirės. Viena pušis, suskaičiavome, turėjo 220 metų. Mums, miškininkams, pikta, kad leidžiama kormoranams dabar naikinti visą šitą gražiausią pušyną. Jie renkasi tik aukštus didelius medžius. Kai vyko čia ornitologų konferencija savivaldybėj, daugiausia ir vyko diskusijų dėl kormoranų. Čia mėgino ir su fejerverkais juos naikint, bet tik tapo aišku, kad jeigu vienoj vietoj pradeda baidyt, tai jų padaugėja kitoj vietoj. Reikėjo pačioj pradžioj juos naikint, kai tik pradėjo rodytis, nepriklausomybės atkūrimo pradžioj, tai būtų taip neišplitę. Manau, kad varna yra žymiai geresnis padaras nei kormoranas. Varna surenka visą tą „brudą“, ką žmogus pridergia. Kaip tik išmeti ką nors, maisto ar ką, tai iš karto varnos sutvarko – išnešioja ir lieka švaru. Ir marių pakrantes išvalo. Kiek tos žuvies pridvisusios būdavo. Dabar, žinoma, taip nebėr, kaip tarybiniais laikais kad būdavo. Matydavosi iš čia, kaip lėktuvai skraido ir trąšas beria Nemuno deltoj, o po to rasdavai pilna žuvies mailiaus pridvisusio.

– Ar turite kokių nors baimių?

– Čia gyvenant? Kokios čia baimės. Jei čia gyveni, gyveni kaip Dievo užantyje. Nėra čia nei to chuliganizmo, banditizmo, kas vyksta Lietuvėlėje. Čia to niekad nebuvo. Čia yra ramu. Vasarą žmonių yra daugiau, o žiemą pasiliekame vieni. Pamėginkite kada po darbo, po penktos valandos, pervažiuoti per miestą – nesutiksite nei vieno žmogaus.

– Esate jūros ar kranto žmogus?

– Iš manęs juokdavosi, kai buriuojant sakydavau, kad man gražu vanduo, bet būtų gerai, kad ir medžių vandeny būtų. Malonu paplaukioti, bet vis vien išlipus į krantą susirandu kokį tai parką, botanikos sodą. Norisi medžių paunksmės, užuovėjos tos.

Gediminas Dikšas gimė 1944 m. Biržuose, gyvena Nidoje. 1944 m. su tėvais persikėlė į Klaipėdą. 1963 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų fakultetą. 1963-1966 m. buvo paimtas į kariuomenę. Grįžo į studijas ir 1971 m. įgijo miškų inžinieriaus išsilavinimą. 1970 m. pradėjo dirbti girininko pavaduotoju Neringos miškų ūkyje, Nidos girininkijoje. Teorinius buriavimo pagrindus įgijo dar Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje. 1974 m. ir 1976 m. Tarybų Sąjungos Baltijos jūros regatose, I-os klasės kreiserinių jachtų kategorijoje užėmė I-ą vietą, 1975 m. – III-ią vietą. 1990-1995 m. buvo Neringos savivaldybės tarybos pirmininku. Girininku dirbo iki 2009 m.

Gediminas Gražulevičius

– Sakykite, iš kur Kuršių nerijoje atsirado kormoranai? Ar jų ir anksčiau čia buvo?

– Buvo, buvo. Apie kormoranus nuo 1802 m. literatūriniuose šaltiniuose yra rašoma. Bet jų populiacijos tai padidėja, tai vėl sumažėja. Pirmoji kolonija, arba perimvietė, buvo prie Juodkrantės, Gintaro įlankoje. Bet ten, kai kasė gintarą, jie išsikraustė į kitą Juodkrantės pusę, nors tada dar Juodkrantės nebuvo – buvo Karvaičių kaimas. Prūsijos karalius buvo išleidęs įsakymą naikinti kormoranus, nes jie žvejams trukdydavo. Paskutinė kormoranų banga atėjo iš vakarų pusės, iš Lenkijos. Netoli Gdansko yra irgi smėlio nerija, ten paskaičiuota buvo arti 100 tūkstančių lizdų. Ta jų kolonija matosi netgi iš palydovo. Pas mus jų dar tiek nėra. Pas mus jų yra gal apie 3 tūkstančius ir jau tokia problema daroma. Nenori jų du ar trys žmonės, o dešimt – nori. Pavyzdžiui, Juodkrantėje, kai padarė aikštelę, ji tapo viena gausiausiai lankomų vietų, antra po Parnidžio kopos. Miškininkai jau irgi pradeda atsodinėti mišką prie aikštelės, tose vietose, kur išlūžę medžiai. Žemė ten gerai patręšta, ten dabar net ąžuolai auga. Gamtoje viskas sutvarkyta. Jeigu nebūtų maisto, nebūtų sąlygų, kormoranai patys išeitų. Jie dabar užima susidariusią tokią nišą: žvejai išgaudė plėšrias žuvis, pavyzdžiui, lydekas, starkius, tai kormoranai dabar užima jų vietą ir gaudo tą smulkią menkavertę žuvį, žvejų vadinamą „šiukšline“

– raudes, kuojas. Tos žuvys sudaro apie 50 proc. jų mitybos. Jeigu žuvis yra sveika, juda – nepagausi jos. Tai kormoranai yra, kaip ir visi plėšrūnai – sanitarai. Jie pagauna tą ligotą žuvį. Jam dienai reikia 300 gramų žuvies. Bet jeigu jis pagauna kokius du kilogramus, tai po to sėdi, pora dienų nesimaitina, virškina tą žuvį. Jam naujos nereikia – jis šaldytuvo neturi! Tai ne žmogus, kur tinklais susemia, į šaldytuvą sudeda, parduoda, ir iškart vėl semia. Miškininkas irgi skaičiuoja iš ūkinės pusės: yra medis, reiškia, bus pinigų. Kodėl miškininkas gali medį pjaut, o kormoranas – negali? Dabar jau ketverius metus vykdoma kormoranų atbaidymo programa, reguliuojanti jų populiacija. Jiems neleidžiama eiti į pačią sengirią. Petardomis šaudo ir taip iš lizdų baido, kai jie jauniklius peri. Gemalas nuo šalto oro atšąla ir jaunikliai kiaušinyje žūva. Tai žiaurus metodas, bet ką darysi… Kad žmonės tokie žiaurūs esam… Smiltynėj, matėt, yra briedis prijaukintas, patelė, vardu Meilė, išaugintas iš jauniklio, dabar pusės metų kažkur. Prie žvejų eina, duonos prašo. Iš Rytų Lietuvos atvežė į Kuršių Neriją, kadangi čia briedžiai nemedžiojami, saugoma, čia jam bus geriau. Tai dabar savivaldybė suka smegenis, kaip juo atsikratyt. Neringoj yra problemų problemos: mašalai puola, kormoranai puola, lapės puola, dabar briedis – problema. Kaip ir gandras Juozas: kai vasara – gandras Juozas reikalingas, nes daro atrakciją, bet žiemą, kai reikia jį maitinti – jau problemą sudaro. Tas gandras dabar yra Smiltynėje, gyvena su jūriniu ereliu. Viena mergaitė jį prižiūri, iš savo pinigų šeria. Iš tiesų tai patelė yra. Prieš penkis ar šešis metus Ventės Rage ornitologui V. Jusiui atvežė jauniklį, jis jį augino, per žiemą laikė. Bet pas gandrus irgi konkurencija ir pavasarį iš gandralizdžio išvijo jį laukan. Tai jis per marias perskrido į Nidą. Vasarą čia gyveno, o žiemą dingo. Pasirodo, nuskrido į Rybačij, už 30 km, ir jį ten viena moteriška uždariusi tvarte visą žiemą maitino, netgi vilnones kojines uždėjo, kadangi be nagų jis, nušalęs juos jau. Mūsų gandrai iš Lietuvos migruoja iki Pietų Afrikos, o jo pagrindinis migravimo instinktas yra užblokuotas. Kadangi paukščių poros susidaro žiemavietėje, Juozas negali susirast poros. (…)

– O varnas gaudyti ar mokate?

– Teko. Moku. Turiu ir įrangą, bet nėra kada. Žmonos dėdė tuo užsiiminėjo. Gyveno Nidoje ir turbūt paskutinis buvo, kuris užsiimdavo šituo amatu, mirė apie 1980 m. Rudenį ir pavasarį gaudydavo. Paskui jas pešdavo, sūdydavo ir visus maitindavo. Aš irgi iš pradžių taip atžagariai žiūrėjau, bet kai paragavau, visai skanus daiktas. Jis išmoko iš vietinių vokiečių. Gaudydavo migruojančias varnas, ne tas, kur iš miesto, bet kur švarios varnos yra. Jos maitinasi ne šiukšlyne, bet gamtoje, laukuose. Jos iš šiaurės atskrisdavo, gaudykles joms statydavo pajūryje. Papildavo grūdų, padėdavo žuvies. Ten tokią virvutę patrauki ir tinklas užsiverčia. Priviliodavo su gyva varna. Paskui aš jam padariau iškamšų varnų, prijaukintų varnų daviau, kad didesnis efektas gaudymo būtų. Jas užmušdavo prakąsdamas sprandus, kaip visi senieji prūsai. Kad nesikankintų gyvas paukštis. O kodėl varnomis maitinosi prūsai? Todėl, kad baigdavosi žvejyba, nebeleisdavo mariose žvejoti, o maitintis kažkaip reikėjo. Juk ten nebuvo žemdirbystės, nieko nesodindavo. Vasarą buvo žvejyba, o pavasarį ir rudenį maitindavosi kelių rūšių varniena: buvo pilkoji varna, kovas, kuosa.

– Kaip migruojantys paukščiai nuskrenda tokius didelius atstumus? Juk jų daug ir žūva?

– Yra mokslininkų paskaičiuota, kad 70 procentų visų jauniklių žūva migracijos laikotarpiu. Tai daug! O dar juk reikia grįžti atgal. Pavyzdžiui, poliarinė žuvėdra, kuri peri šiaurės ašigalyje, migruoja iki pietų ašigalio, 25 tūkstančius kilometrų. Per vieną sezoną tiek pat nuskrenda pirmyn ir atgal. Yra paukščių migracijos takai. Paukštis išsiperėjęs skrenda migruoti žemynu ir atsimuša į jūrą. Smulkūs paukščiai į jūrą bijo skrist – jie eina palei jūros krantą, toliau į pietus. Tarkim, ties Klaipėda paukščiai skyla į dvi dalis: vieni eina Kuršių Nerija, o kiti – Kuršių marių pakrante. Dauguma paukščių skrenda naktį ir dideliame aukštyje, iki trijų-keturių kilometrų. Pasigauna tenai reikalingą vėją ir – pirmyn. Vienas Ventės Rage sužieduotas nykštukas, kur sveria du ar penkis gramus, kitą dieną buvo pagautas Švedijoje. Įsivaizduokite, nuskrido 300 kilometrų per jūrą! Jis pakilo, pūtė kaip tik pietų vėjas ir jį nunešė. Smiltynėje vienas mano žieduotas strazdas – po dešimties metų gavau atsakymą – buvo pagautas Italijoje sveikas gyvas. Įsivaizduokite, nuo žiedavimo išgyveno dešimt metų migruodamas!

– Kuo jūros paukščiai, gyvenantys prie vandens, skiriasi nuo kitų paukščių?

– Jų organizmas prisitaikęs gyventi ant vandens, jie turi riebalines liaukas sutepti plunksnoms. Pavyzdžiui, jeigu anties jauniklis gyvens be motinos, jis pirmais metais žus nuo plaučių uždegimo. Nes jei motina yra, jis lenda po jos plunksnomis, išsitepa riebalais ir vandeny tada nesušlampa. O taip tai jie prisitaikę, jie ir žiemą jūroj 40 metrų po vandeniu nuneria į dugną, moliuskus išsirenka.

– O žmonės, gyvenantys prie jūros, skiriasi nuo gyvenančių ne prie vandens?

– Aišku, skiriasi. Paimkit žmogų, kuris gyvena miške, ir kuris gyvena prie jūros. Tas, kuris gyvena prie jūros, miške negali gyvent. Man, pavyzdžiui, dabar nuvažiuot į Kauną ar Vilnių – man ten oro trūksta. Kažkodėl taip yra. Matyt, kaip ir paukštis, jis laksto laksto, vyksta klajonės, kol galų gale vienoj vietoj nusėda ir tada jau sėdi visą gyvenimą.

Gediminas Gražulevičius gimė 1951 m. Lazdijuose, gyvena Klaipėdoje. 1969-1974 m. studijavo biologiją Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete. 1974-1978 m. dirbo Žuvinto rezervate vyr. moksliniu bendradarbiu. 1978-1988 m. dirbo Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1988-1989 m. dirbo Klaipėdos jūrų muziejuje vyr. moksliniu bendradarbiu. 1989-1998 m. dirbo Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamente vyr. inžinieriumi. 1998-2011 m. buvo Kuršių Nerijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėju. 2000 m. įgijo gido kvalifikaciją. Nuo 2011 m. – Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento vyr. specialistas. Paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių apie Lietuvos Baltijos pajūrio ir Kuršių marių bei Vakarų Lietuvos paukščius, yra keleto mokslinių leidinių ir knygų bendraautorius. Su veikla susiję pomėgiai – paukščių stebėjimas, gamtos fotografija.

Indrė Šimkutė

– Gimiau Klaipėdoje, bet taip atsitiko, kad išvažiavome gyventi į Šiaurės Lietuvą, į Mažeikius, o tik vėliau įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą ir taip čia pasilikau. Buvo noras studijuoti istoriją Vilniuje, su ašaromis atvykau į Klaipėdą, bet dabar su džiaugsmu čia esu. Aš jau mokykloje dvyliktoje klasėje svajojau apie povandeninę archeologiją. Po antro kurso Klaipėdoje pradėjau lankyti povandeninio sporto klubą „Amfibijos“, kuris priklauso universitetui. Pradėjau nardyti ir dalyvauti visokiose archeologijos ekspedicijose vandenyje. Realiai su jūra susidūriau 2009 metais. Mano pirmoji patirtis buvo Raudonojoje jūroje. Ten visai kita specifika, ten kitas grožis,– tai fantastika: žuvytės, koralai… Vėliau jau nardžiau Lietuvoje, daugiau ežeruose: tai ir Platelių ežere, ir Luokesoj, kur buvo rasta polinė gyvenvietė, o vėliau jau ir Baltijos jūroje. Man teko nerti prie dviejų laivų: vienas maždaug trijų metrų gylyje, netoli nuo kranto, o kitas nuskendęs 23 metrų gylyje – čia jau man buvo iššūkis.

– Kaip tokios ekspedicijos vyksta? Ko jose ieškoma ir kas surandama?

– Specifika priklauso nuo to, ar tai jūra, ar ežeras. Jūroje plaukiama tolyn ir su tam tikru prietaisu žiūrima, kas yra dugne. Kai skenuojant aptinkamas objektas, yra leidžiama narų grupė, jeigu gylis nėra per didelis. Renkama informacija apie tą objektą, žiūrima, kada jis galėjo paskęsti. Tiriami istoriniai šaltiniai. Tada jau planuojama ekspedicija tam tikram laikui. Bet su jūra nepajuokausi, gali net ir per suplanuotas dvi savaites nei vieno karto nepanerti, nes yra didelis vėjas, didelis bangavimas, gali būti pavojinga netgi laivui eiti į jūrą. Priklausomai nuo oro, ekspedicija gali labai nusitęsti ir iš dviejų savaičių tapti dviejų mėnesių. Vienos ekspedicijos metu buvo traukiamas toksai kelmas, nes manoma, kad ten yra buvęs miškas. Ji tęsėsi labai ilgai, įvyko daug plaukimų į jūrą ir tai yra brangus malonumas. Norėta sužinoti prieš kiek metų tas kelmas ten atsirado, nes reiškia, kad jūra buvo pasislinkusi. Aš nedalyvavau toje ekspedicijoje, kur tyrinėjo minėtą laivą 23 metrų gylyje. Aš prie jo panėriau tiktai rudenį, kai buvo labai prastas matomumas. Buvo labai įdomu pažiūrėti, koks tai laivas ir išbandyti savo jėgas. Iš pradžių viskas buvo gerai, nors vienu metu nemačiau savo partnerio. O jis vienintelis turėjo prožektorių. Prieš tai lyg mačiau, kad jis lindo į kažkokią angą, bet aš staiga apsidairiau, kad likau visiškai viena prie laivo. Aš norėjau pažiūrėti į tą angą ir įlindusi joje įstrigau, pajutau, kad nebegaliu išlįsti. Susijaudinau, pradėjau panikuoti, ėmė kilti burbulai. Aišku, pradėjau klykti, šaukti, o po vandeniu tai labai gerai girdisi. Bet prisiminiau trenerio žodžius, kad svarbiausia yra nusiraminti, kad kelias, vedantis į mirtį, yra panika. Ir aš pasistengiau nusiraminti, susikaupiau ir atbula išplaukiau. Negaliu perteikti, bet tai buvo labai stiprus išgyvenimas – toks susidūrimas ir su mirtim, ir visa kita… Todėl į jūrą žiūriu truputį atsargiau. Man patinka nardyti jūroje, bet neriu į ją su baime. Ypatingai Baltijos jūroje, nes ten yra tamsu, yra prastas matomumas, šalta. Matomumas prie to laivo, kur aš nėriau, buvo mažiau nei pusė metro. Tik prigludęs prie pat laivo gali jį pamatyti. Aišku, tas laivas gražus toks atrodo, apaugęs kriauklytėm visokiom, bet turi būtinai būti su pirštinėmis, jei nori kažką paliesti. O kai nieko nematai, baisu kartais būna. Toks nesaugumo jausmas. Išsigąsti, jei tave paliečia kolega. Kai aš pirmą kartą nėriau Baltijos jūroje, vyko ekspedicija netoli Šventosios. Ten buvo nuskendęs medinis laivas, gal kokio 17 amžiaus. Mes plaukėme trise. Du vaikinukai turėjo sumontuoti tokius strypus, ant jų uždėti geležinį tinklą, kad aš galėčiau nupiešti laivą, visus jo kontūrus. Yra tokia plastmasinė lentelė, joje būna tokie kontūrėliai nubraižyti, ir su paprastu pieštuku ten ir paišom mes viską. Taigi, jie montavo gal valandą, gal pusantros, o aš laukiau valtelėje. Kai jie išnėrė, sako man, dabar nerk tu viena, mes oro nebeturime. Aš pradėjau panikuoti, bet pasiryžau, panėriau. Ir nematau to laivo niekaip. Vieną kartą panėriau, antrą. Paskui pasiryžau jį būtinai surasti. Ir kai jis staiga iškilo prieš akis, labai išsigandau. Jis toks didelis, vaiduokliškas, kaip kad rodo per filmus.

– Ką jūs dar darote po vandeniu?

– Archeologo pagrindinis darbas yra fiksacija, kai turi išmatuoti kiekvieną laivo dalį, kiekvieną lentutę, kad paskui galėtum surašyti ataskaitą. Nufotografuoji, nufilmuoji laivą. Kas archeologijoje vyksta žemėje, tas pats ir po vandeniu. Bet po audros laivą gali užnešti smėliu ir galima jo neberasti. Pamiršau paminėti, kad mes rastą objektą pirmiausia apsivalome specialiu prietaisu, ežektoriumi, toks kaip siurblys. Nusiurbiame smėlį – jis tokiomis žarnomis išmetamas į kitą vietą, – tai yra fizinis darbas. Nebūna, kad atplauki, o tau laivas padėtas kaip ant padėkliuko.

– Bet juk ten po vandeniu viskas turbūt yra labai trapu?

– Na taip, reikia būti labai atsargiems, bet vandenyje greit ir nepajudėsi. Viskas vyksta labai lėtai, dirbi atsipalaidavęs. Jūroje mažai turiu patirties, bet kai mes kasinėjome Luokesos ežere polinę gyvenvietę, ten buvo paskirti keturi kvadratiniai metrai, kuriuose dirbi, su ežektoriumi nuvalinėji smėliuką. Aš žiūriu, o, virvutė! Ir suprantu, kad ji iš bronzos amžiaus laikotarpio, tokia virvutė, supinta iš keturių dalių. Tu turi jos kuo daugiau ištraukti, nuvalinėti viską. Ir ištrauki ją, vau! – parodai vadovui. Tai yra neapsakomas jausmas, kai tokį trapų dalyką turi išsaugoti ir po to konservuoti. Kai žinai, kad tai yra keturi ar aštuoni šimtai metų prieš Kristų, o tu turi tas virveles ir supranti, kad kažkas jas pynė, o tu jas dabar lieti. Tai yra labai didelis atradimo džiaugsmas, kurio netgi negali atpasakoti. Čia buvo pats įdomiausias mano radinys.

– Ar nėra baimės po vandeniu, kad susitiksi skenduolį?

– Taip, yra. Buvo toks momentas Platelių ežere. Tai toks paslaptingas ežeras, kuriame visokių įvykių yra atsitikę. Pasakoja, kad ten yra girdėję visokių balsų, kad ten vaidenasi. Mes su grupe išplaukėme, plaukiojame ten, kur yra po vandeniu visokių eglučių prikišta, kas man asmeniškai tikrai nepatinka. Ten yra toksai stalas, veidrodis, kur save pamatęs gali išsigąsti. Aš nuplaukiau į tokį kraštą, kuriame nebuvau plaukiojusi ir taip žiūriu, kažkoks krūmelis, primėtyta visokių žaisliukų, nuotrauka vienos poros, matyt, ką tik susituokę. Ir aš žiūriu – žmogus! Oi ne! Oi, dieve, galvoju, kas čia dabar?! Kaip naras, visas toks… kaip nuskendęs. Aš taip išsigandau, bet priplaukiau arčiau, žiūriu – valtelė ir prie jos ten ta iškamša. Jie patys – yra ten toks jachtklubas – specialiai visa tai daro, kad pritrauktų nardytojus ir. kad būtų ką pažiūrėt, atseit, nes gamta nėra pati iš savęs graži ir reikia pridėti visokiausių atributų, kad būtų įdomesnė, jų nuomone.

– Ar esi girdėjusi apie povandeninę juodąją archeologiją?

– Esu tik girdėjusi, kad po vandeniu ji irgi egzistuoja, taip pat, kaip ir ant žemės. Žmonės neturi supratimo, kad jie vagia iš mūsų visų tą nematerialųjį turtą – patį paveldą. Tai gali būti ir archeologai profesionalai, ar buvę studentai, kurie supranta ir žino, kas yra vertinga, o kas ne. Bet jie tiesiog gadina, pagal specifiką nedirba, tai reiškia, kad vėliau tos medžiagos nebus galima publikuoti ir iš jos daryti mokslo, nes tai jau yra sugadinta. Kartais būna labai graudžių atvejų, kai yra labai vertingas kapinynas ir reikšmingas mokslui bei tolimesniam jo vystymui, bet jis yra sugadintas juodųjų archeologų. Tai gali būti ir pakankamai turtingi žmonės, kurie iš to užsidirba pinigus, bet jie yra patys didžiausi kenkėjai mokslui. Dėl tų visų juodųjų archeologų niekas ir mums nesako koordinačių. Jas žino tik pora žmonių, žino laivo kapitonas, bet kiti nežino. Nes juk bet kas bet kada gali nuplaukti ten ir viską sugadinti. Kai kasinėji sausumoje, dažnai ateina vietiniai ir klausinėja, ar aukso radome, gal monetų, ateidavo ir žurnalistai, bet tu negali pasakyti dar tyrimo eigoje. Juk tu baigi darbą ir išvažiuoji namo, o ten bet kas gali įlysti į tą teritoriją, nors ten ir užtverta.

– Kokia yra tavo svajonė?

– Jeigu jau pabandai nardymą, tai jo nebeišmuši. Kad ir kokius jausmus ten išgyveni, tave vis tiek traukia į tas gelmes. Norisi ir norisi pamatyti daugiau, patirti. Jeigu tik bus dar kokios ekspedicijos, aš aišku norėsiu dalyvauti. Ateityje labiausiai norėčiau duoną užsidirbti iš povandeninės archeologijos, aš apie ją visą laiką svajoju. Dar norėčiau kada nors išvažiuoti kur nors prie Romos pakasinėti, arba Egipte amforas patyrinėti. Tai yra jau labai senas pasaulis, kurį norėčiau tiesiog paliesti. Bet man visur yra įdomu. Kartais gali net ten, kur visiškai nesitiki, atrasti tokių „auksiukų“, kad po to atsiminsi visą gyvenimą. Įspūdį padaro ir tie paprasti dalykai. Gali panerti kur nors Plateliuose ir pamatyti nuostabų vaizdą: daug daug polių, kur 16 amžiuje buvo tiltas iš pusiasalio į salą ir tu atsiduri lyg kokiame miške po vandeniu. Tai yra labai labai džiugu ir man labai patinka tokie paprasti dalykai.

Indrė Šimkutė gimė 1986 m. Klaipėdoje. 2005-2009 m. studijavo istoriją (archeologijos specializacija) Klaipėdos universitete. Nuo 2009 m. turi naro kvalifikaciją (CMAS*). 2009-2011 m. užėmė Istorijos katedros sekretorės pareigas. Nuo 2009 m. – Klaipėdos universiteto magistrantė (Baltijos šalių istorijos studijų programa). Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto tyrėja. Dalyvauja mokslinėse konferencijose, archeologinių kasinėjimų ir povandeninių archeologinių tyrimų ekspedicijose.

Kazimiera Norvydienė

– Girdėjome, kad jūsų pats geriausias daržas, daugiausiai sugebate užsiauginti?

– Čia, Juodkrantėje, aš viena ir teturiu vienuolika su puse aro. Pati pasiruošiau jį, buvo čia dilgėlynas ir šiukšlynas. Po metrą, po metrą ir variaus lygi marių. Toliau nebebuvo vietos, toliau – jau vanduo. Žemė prasta, smėlis, čia vienas smėlis. Nu tai dirbu susirietusi ir viskas… Žuvies liekanas visas – į daržą. Neperku jokios chemijos. (…) Aš nuo pat mažens meškerioju. Dabar jau devyniasdešimties metų sulaukiau bemeškeriodama. Tėvelis buvo žvejys, ir aš. Telšių ežere, būdavo, įsibridusi kartu su berniukais… Pareinu šlapia, ant siūliuko tos mažytės žuvytės – koks ten vaiko gaudymas – parsinešu, mama nieko nedaro, aš pati nusivalau, pati kepu savo žuvį. Nuo 1949 metų mariose meškerioju. Eidavau ir ant ledo, bet kad dabar pora metų ledo gero nėr. Ačiū dievui, dar niekur neįklimpau, neįkišau kojų. Turiu valtis, netgi dvi. Viena didelė, kita – mažikė. Pasiimi irklus ir su valtele – 3 kilometrus, ten prie kalno, ir vėl atgal parplauki. Išplaukiu, bet jeigu srovės nėra, plaukiu atgal. Žinau, kad žuvis nesimaitina, jei srovės nėr. O jeigu yra – tai jau primeškerioji kaip reikiant. Darže dirbu, dirbu, o pailsėti vis maunu į marias. Kol sutemsta, meškerioju. Parsinešu po kibirą, paskiau nulupu, nuplaunu, išdarinėju tą mėsą ir susidedu kotletams. O visas tas liekanas vis į daržą sukasu. Žuvis gera trąša, ekologiška. Žuvelės man daržą maitina. Bet dabar jau nebėr žuvies mariose visai. Kai tuos kormoranus užleido, visai žuvis išnyko. Ir žvejams nebėr. Kur gi, vienas kormoranas po penkis kilogramus žuvies per dieną sunaikina. Padarys, kad žuvies mariose nebebus – nebesugausi nei tu mažikių. Dabar žuvis yra Kaliningrado srity, už tai kad čia sūrus vanduo iš jūros atplaukia, gėlo nebėr iki pat Nidos.

– Papasakokite, kaip į šituos kraštus atsikraustėte?

– Aš kilusi iš Žemaitijos sostinės, Telšiuose mokiausi pradžios mokykloje, nuo 14 metų tarnavau, prižiūrėjau svetimus vaikus, tvarkydavau namus. Po karo, kai jau nebebuvo ten kaip gyventi, išbėgome į Klaipėdą. Vėliau, po metų, 1949 m., persikėlėme į Smiltynę, gavo vyras darbo, jachtas remontavo. Žinybinis butas buvo – sugriuvęs, sutižęs, pečiaus nėra, šalta – susiruošėm ir gyvenom. Pasirinkom kambariuką antrame aukšte, o apačioje laikiau ožką, jachtklubo viršininko karvę vienam kambary, kitam – paršiuką. (…) Žuvies kai prigaudai maišą, plauki į Klaipėdą, neši į turgų. Ką galėjai suprekiaut iš tos žuvies – iš pusės maišo ten tik maisto nusipirksi vaikams parvežt. Kelto nebuvo tada dar, tai pareini į valtį ir vėl lėk – mano rankos buvo vien mazoliai nuo irklų. 1956 m. persikėlėme į Juodkrantę – norėjom kad vaikai į mokyklą galėtų eiti, čia keturmetė buvo. Visus sūnus skirtingose vietose ir užgyvenom – Telšiuose, Klaipėdoje, Smiltynėje, Juodkrantėje. Aš palikau 39 metų be vyro, su keturiais berniukais viena pati. Mažieji du dar į mokyklą nėjo. Visą laiką dirbau po du darbus – ir virėja pionierių stovykloje kelis metus, dirbau valgyklose, esu ir gatves valiusi, ir statybose tvoras nešusi, plytas į antrą aukštą su neštuvais. Visokius darbus dirbau – vaikus reikėjo keturis išauginti ir išlaikyti, į mokyklą išleist.

– O kodėl jūs nustojote gyvulius auginti?

– Smiltynėje anksčiau leido, dabar draudžia. Čia Juodkrantėje karvių didžiausia banda buvo. Ožką laikiau – nereikėdavo nei rišti, paleisdavau į mišką, pati grįždavo kad pamelžt. Kartą šešios ožkos atėjo į girininkiją, tai uždarė jas į sandėlį ir padavė mus, kaimynus, į teismą – kam ožkas palaidas laikom. Atims, kai jau teismas bus, tai aš cakt ir papjoviau tą ožką – visai žiemai mėsos turėjom, o buvo skersa plati… Dabar žmonės bėdavoja, kaip blogai – nebėdavoju aš nieko. Kad tik sveikata būtų. Pavasarį – į daržą. Pasisamdyčiau kokią moterį – nu kad čia nėra Juodkrantėje moterų tokių normalių. Kad ateina – tos pijokės vienos, tai daugiau padarys tau bėdos darže negu naudos. Vienąsyk dirbt paėmiau, parėjau valgyt išsivirt, išėjau į lauką, į daržą, žiūriu, kad apkastos visos braškės – nei lapų nebematyt! Sakau, ką tu čia padarei? – „Tai aš nuravėjau“. Eik tu po galais, kol aš atkasiu – kiek man vėl bus vargo!

– Kas jums žvejojant svarbiausia?

– Man meškeriojimas atrodo kaip loterija – lauki, ką čia ištrauksi, kas prikibs, kokį laimikį turėsi. Sakai, pabaigiau jau, paskutinį ištrauksiu – o ištrauki didelį, gražų, nu ir dar reikia mesti. Sutemsta, naktis ateina.. (…) Kartą varžybose neturėjo viena grupė moters – tai atėjo, manęs prašė, kad nuvažiuočiau į Nidą, žiemą, ant ledo. Tenai ne taip, kad vienas pats kur nori, ten nueini – vietos išmatuotos, bet vis tiek laimėjau. Meškerę bambukinę gavau kaip premiją. Antrą dieną atvažiavom – aš jau kitur ėjau, sugavau starkį 5 kilogramų. Reik ištraukt – nebeina per tą skylę mažą. Tai ką – su ranka griebiau ir traukiau. Ta ranka išmirkusi vandeny, kraujas bėga ir iš tos žuvies, ir iš mano rankos, kruvina viskas, – šiaip taip suplojau, ištraukiau, pasidėjau ant ledo.

– O paprastai viena žvejojat, ar ne?

– Viena. Tik su grąžtu man neina eketės išgręžt – aš per maža, man neina paspaust niekaip, jėgos nėra taip aukštai ranką iškėlus. Tai pasiimdavau tokį kirstuką, savo įrankius visus ir – ant ledo. Pamatau šviesas pakrantėje, tada pareinu. Vienąsyk parėjau iš šešto kilometro pėstute, dar buvau „veilokinius“ batus apsimovus, o vanduo pakilo, srovė atsisuko, ant ledo buvo jau 10 cm vandens – visos kojos šlapios, nebeėjau antrą dieną jau žvejot.

– Jūs su tinklais negaudote?

– Ne, licenciją reikia pirkti. Reikia vyrų, o kur aš tą grupę rasiu? Aš viena pati – man geriausia. Nei tos licencijos reik, nei mokesčių – anksčiau reikdavo žvejo bilietą pirkti, dabar jau nereik, tokiam amžiuje. Sakė, suvaikėjusi esi, nebereikia (juokiasi).

– Su žvejais vyrais bendraujate?

– Kaimynai, visi pažįstami, bendraujam draugiškai, ir viskas. Paklausiam kur kimba, kur eina nuvažiuot ar nuplaukt. Anksčiau tai buvo neįprasta, sakydavo „o, jau moteris ateina – jau žuvies nebus“. Dabar jau daug yra moterų meškeriojančių. Ateini – niekas nieko nebesako. Tik bjauru, kai žiemą ant ledo sueina rusai, jaunimas, tai ausys linksta nuo keiksmų. Net vakare į lovą jau atsiguli, o dar skamba. Retenybė, kada normalūs vyrai ateina, kad pasikalbėt galima, – visi su keiksmais. Lietuviškai kalba, o prieskonius rusiškus deda.

– Kiek daugiausia žuvies esate sugavusi?

– Vieną sykį, trumpą žiemos dieną, nuvažiavom su visa mašina laimikio. Per dieną nešiau tą žuvį į maišą bagažinėje, vakare reikia iškelt – nebeeina. Vyrai pagelbėjo, vaikai, tada vienas dar mokykloj tebesimokė, sako, suskaičiuojam. Sugavau tada stintų – 777, su meškere. Bet visus raumenis skaudėjo…

– O anūkų ar turite, ar ir jie žvejoja?

– Turiu aštuonis. Visas tuntas. Proanūkis vienas meškerioja prūde. Turiu darže prūdą išsikasusi, karosus ten auginu. Man įdomu. Vasaros metu duonos baltos nuperku, nunešu. Ypač vakare, kad duodasi jie, visas tas prūdas taškosi. Įdomu pažiūrėt, man patinka juos maitinti. Sūnus sakė, kad reikia tuos didelius išgaudyti. Bet man tegu būna, pavasarį vaikų prives.

– Ar turite kažkokių paslapčių apie žvejojimą? Ar tik tai, ką pati žinote?

– Kad nieko… Visi sako, tau kimba ta žuvis, mums nekimba, o aš nežinau jokių paslapčių. Nusinešu savo „botagėlius“, o anie visi – dabar savo firmines meškeres, šiuolaikines. Mano – paprastos, rusiška ritė, užsiraišioju pati kabliukus ir meškerioju. Ir man kimba, kaip pasiutusios…

Kazimiera Genovaitė Norvydienė gimė 1921 m. Telšiuose, gyvena Juodkrantėje.

Klaidas Perminas

– Geologiškai žiūrint, Baltijos jūra keitėsi. Išskiriamos keturios jūros formavimosi stadijos. Pirmoji vadinasi netgi ne jūra, o Baltijos ledyninis ežeras. Aišku, kranto linijos buvo kitokios. Tokia kaip šiandien kranto linija gyvuoja maždaug 2-3 tūkstančius metų. Jos dugnas – gana monotoniškas. Lietuvos pakrantėje jis yra kelių tipų: tai arba smėlio dykumos, išraižytos bangelėmis, dar vadinamos „ruzgomis“, arba akmenų riedulynai – ištisi akmenų laukai. Prieš keletą metų narams pavyko aptikti naują tipą ir jis iškart gavo pravardę „kanjonai“. Tai jūros formavimosi metu upių išgraužtos kalvos, kuriose dabar yra suformuoti kelių metrų aukščio koridoriai, kaip nedideli kanjonai. Bet tokių vietų žinoma nedaug. Mūsų dugnas daugiausia yra smėlėtas ir gana nuobodus. Šis dugno monotoniškumas, lyginant su kitomis jūromis, nemažai daliai narų kaip tik dėl to ir patinka. Plauki, beveik nieko nematai ir staiga – plekšnė išplaukia, ar pamatai kažkokį akmenuką. Tas laukimas ir tikėjimasis kažką pamatyti ir duoda tą efektą. Kita vertus, tas dugno lygumas irgi gali būti apgaulingas. Mes nežinome, kas yra po to smėlio sluoksniu. Tyrinėti tikrai yra ką. Daugeliui yra naujiena, kad pas mus gyvena krabai, gyvena delfinai, kad yra ir koralų. Koralai yra nebegyvi, likę iš senų laikų – milijonai metų jiems. Bet delfinai – jūrų kiaulės ir dabar užklysta į mūsų vandenis.

– Ką jums reiškia nardymas? Koks tai jausmas?

– Pats procesas – tai ir sunkus darbas, ir sunkus pomėgis, bet įdomumas tą sunkumą atsveria dešimteriopai, galbūt ir šimteriopai. Ir sunku, ir įdomu, ir malonu. Būsena – panaši į skraidymą. Žmogus savaime negali skraidyti, o ten tu tarytum pakimbi, plūduriuoji toje terpėje. Ir jeigu viskas yra tvarkoje, jeigu esi atsipalaidavęs, gali suprasti tuos žmones, kurie nardo vien tik dėl pomėgio. Įdomu būtų pabandyti tiesiog nusnausti ant dugno. Teoriškai tai įmanoma. Mes, pavyzdžiui, esame per Naujuosius Metus gėrę šampano po vandeniu, tiesa, baseine.

– Kaip atsirado noras nardyti?

– Paauglystėje žiūrėdavau Jurijaus Senkevičiaus laidą „Keliautojų klubas“, kurią rodė per rusų kanalą. Vėliau kažkuri rusų televizija pradėjo rodyti dokumentinį serialą apie prancūzą Žaką Kusto, kuris išrado akvalangą, apie jo veiklą ir darbus. Tie dalykai mane ir „užkabino“. Kai dar buvau vaikas, buvo keletas sovietinių animacinių filmų, kuriuose rodė, kaip tam tikri personažai nardo ir kas ten glūdi jūrų dugne. Jau tada galvojau, kad tai būtų įdomu, ir ta mintis manęs nebeapleido. Kai pažinau jūrą iš vidaus, mano požiūris į ją labai pasikeitė. Man liežuvis neapsiverčia pavadinti jūrą „bala“, kad ir perkeltine prasme. Tai yra gyvas organizmas, kurį, deja, dauguma lietuvių pažįsta tik nuo smėlėto paplūdimio. Bet jeigu jie pamatytų, tiksliau pajustų, kas ten glūdi viduj, tuos temperatūrų skirtumus, tą nors ir nykią augmeniją ir gyvūniją, kuri vis dėlto ten yra, daugelio požiūris tikrai pasikeistų. Aš, pavyzdžiui, turiu tradiciją – kai prie kokios jūros nuvažiuoju, paragauju jos vandens. Esu gėręs ir Juodosios jūros, ir Raudonosios, ir Viduržemio, ir Azovo jūros vandens. Mūsų jūros vanduo, palyginus, beveik gėlas.

– Kokių objektų randama po vandeniu?

– Vienas įdomesnių radinių buvo aptiktas maždaug 2001 metais – plyname smėlio dugne aptikome labai stambią uolą, apie 2-3 km nuo kranto. Ji pakankamai stambi, kad archeologai galėtų daryti prielaidas, jog, tarkim, akmens amžiuje, kai toje vietoje vandens dar nebuvo, ten galėjo būti pagoniška šventvietė, nes jei pasižiūrėtume į tokių stambių akmenų analogijas sausumoje, kaip taisyklė, tai yra buvusios šventvietės. Kitas panašus radinys – maždaug 25 metrų ilgio uolos luitas. Tai kol kas mano stambiausias matytas akmuo Lietuvos teritorijoj, tik, aišku, jis yra po vandeniu ir ne visiems prieinamas. Didžiausias mano aptiktas radinys – nuskendęs 16 amžiaus laivas. Mes buvome trys darbuotojai iš mūsų universiteto. Ieškojome kito laivo, bet jo neradome ir jau grįžtant netyčia užtikome kitą 2 metrų gylyje į šiaurę nuo Palangos. Išsimatavome jį, po kiek laiko nusipjovėme porą detalių datavimui ir nustatėme, kad jis iš 16 amžiaus, greičiausiai olandų kilmės. Klausėme vietinių žvejų, ar jie žinojo tą vietą tinklus statydami, tai jie manė, kad tai Palangos tilto dalis, kurią uraganas Anatolijus atnešė. Tie senieji mediniai laivai dažniausiai ir įstrigdavo smėlyje mūsų pakrantėje. Kai kuriuos jų nuvilkdavo, bet dalis taip ir likdavo. Didžioji tų laivų dalis guli seklumose, 2-3 metrų gylyje. Kai laivų nebegalėdavo išgelbėti, iškeldavo krovinį ir kaip sakoma „nurengdavo“ laivą. Visas detales, kur galėdavo, nuimdavo: bures, virves, lynus, stiebus. Dėl to tie laivai yra menkai išlikę. Tai tikrai nėra toksai vaizdas, kaip rodo filmuose.

– Kas dar randama, be akmenų ir laivų?

– Įdomiausia vieta yra Palangos tiltas – ten daug ko galima rasti. Nuo tilto žmonės daug ką pameta. Randame pinigų, papuošalų, žvejai peiliukus pameta, meškeres. Esame radę ir telefoną. Smagu į šį tiltą žiūrėti, kaip į išskirtinę žmonių susitelkimo vietą, kuri atspindi šiuolaikinius žmonių pomėgius, jų kultūrą. Vienoje vietoje daugiau primėtyta pinigėlių, o kitoje – mažiau. Tada galvoji, kodėl. O turbūt, kad ta vieta romantiškesnė, sakykim… Tie dalykai nėra tyrinėti, bet būtų naudinga ir sociologams pažiūrėti.

– Gal žinote kokią ypatingą laivo istoriją?

– Kiekvienas laivas turi savo istoriją, ir kiekviena – ypatinga. Yra išlikusių jau nebeveikiančių laivų, kurie įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą. Klaipėdos miesto simbolis „Meridianas“ pastatytas 1948 metais, bet teoriškai jį dar galima būtų padaryti plaukiojančiu laivu. Be abejo, tai kainuotų milžiniškus pinigus. O jo brolis, pagamintas toje pačioje laivų statykloje – toje pačioje serijoje apie 50 tokių laivų buvo – jau keletą dešimtmečių guli Kuršių marių pakrantėje, prispaustas betono luitu. Ir garantuoju, kad vos ne šimtas procentų klaipėdiečių net nežino, kad toks laivas egzistuoja. Ten net ne tai kad griaučiai, ten dar baisiau yra. Na, neišlikęs, greičiau, sakykim, nusidėvėjo. Liūdnesnis likimas. O „Meridianas“, nors ir perstatytas daugybę kartų, bet vis dar plūduriuoja.

– Ar turite su savo profesija susijusią svajonę?

– Galbūt tai ne svajonė, bet daugiau noras. Mes, lietuviai, vis tik nesame jūrinė tauta. Labai norėčiau, kad žmonės pažintų jūrą ne tik nuo kranto. Kad ir mūsų jūros šventės būtų labiau „jūriškesnės“, kad žmonėms būtų suteiktos galimybės pasiplaukioti atviroje jūroje. Kad bent jau klaipėdiečiai vaikščiodami pakrante žinotų, kam čia toks statinys, kodėl čia toks betono luitas, iš kur jis. Trūksta aktyvumo iš pačios visuomenės. Mano noras ir būtų, kad patys žmonės daugiau pasidomėtų. Kita vertus, jeigu žmonėms labiau rūpi bulvių derlius, o ne jūra, ką padarysi. O to priežastis labai paprasta. Nuo 1252 m. praktiškai visas mūsų dabartinis pajūris buvo ne Lietuvos. Vos ne 700 metų lietuviams buvo beveik visai užblokuotas priėjimas prie jūros. O ir senųjų pajūrio gyventojų po 1945 m. čia neliko ir dabartiniai klaipėdiečiai yra žmonės, suvažiavę iš Žemaitijos, iš kitų regionų. Tai nėra pajūrio žmonės – jų kitokia sąmonė, kitoks supratimas. O dar visa masė ne vietinių darbininkų, daugiausiai iš slavų kraštų, kurie suvažiavo čia dirbti į uosto įmones… Pas mus dabar netgi žuvies šviežesnės daugiau galima nusipirkti ne Klaipėdoje, o Vilniuje ar Pasvalyje, nes ten iš Latvijos jos atveža. O kiek pajūryje yra specializuotų jūrinio maisto restoranų? Nėra tokių, arba jie nėra skirti plačiosioms masėms. Užsienyje galima žuvies pirkti tiesiai iš žvejų. O pas mus – higieniniai leidimai, papildomi mokesčiai, krantinių nuoma, – tai nenormalu. Uostamiestis, jūrinė valstybė, o žuvies nėra. Tokios šios dienos realijos. Gerai, kad nors stintų laikotarpį ir jų žvejybos tradiciją turime nuo senų laikų. Galbūt dėl to kvapo išskirtinio. Užplūsta ordos žvejų, tai paskui juos nuo lyčių reikia gelbėti sraigtasparniais. Kai ką tai erzina, bet man patinka, nes yra bent tokia trauka prie jūros. Su ironija sakoma, kad tikras klaipėdietis prie jūros nueina gal vieną-du kartus per metus. Bet tokie žmonės kaip aš nueina tikrai ne kartą ir ne du. Man prie jūros patinka keliauti tokiu oru, kai visi šiltai sėdi namuose. Pavyzdžiui, per rudenines audras, ar kai praeina uraganai, aš tikrai visada apsilankau ir apžiūriu jūrą. Visai kitokios bangos, kitoks ošimas, oro drėgnumas, vėjas kitoks, kitoks peizažas. Išmetamos visokios laivų liekanos. Kitiems gal tai ir šiukšlės, bet mokslininkams – ne. Labai įdomu pažiūrėti, ties kokia vieta kokią detalę išmeta. Galbūt ties ta vieta yra kažkur laivas nugrimzdęs. O ir dumblių visokių, gražių pagalių,– tiesiog gražu pasižiūrėti į tuos dalykus.

– Gal turit mėgstamą dainą?

– Galiu pademonstruoti, kokią dainą turiu užsidėjęs kaip telefono garsą. Vėlgi aš garantuoju, kad 99 proc. lietuvių šita muzikėlė nieko nesako. Ją įdainavo airių grupė, bet esmė, ne kas tą dainą dainuoja. Ši daina priskiriama šančių žanrui, pati žinomiausia. Šantės – tai jūreivių dainos, dažniausiai – jų darbo dainos. Ir motyvas maždaug toks: jūreiviai tarpusavyje kalbasi ir vienas kito klausia, ką darysime su girtu jūreiviu. Toliau seka eilė atsakymų. Pirmas atsakymas – paguldysime į ilgą valtį, kad jis ten išsimiegotų, atsigautų, kitame stulpelyje – duosime jam plauką šuns, kuris jam įkando, – čia, matyt, kažkokie jūreivių prietarai, – ir taip toliau. Daug yra tų įdainuotų variantų, bet šitas man labai gražiai skamba, ir tai susiję su mano pomėgiu. Tų dainų begalė buvo visose jūrinėse valstybėse. Pas mus – tiktai liaudies folkloras, išskiriamos žvejų, pamario gyventojų dainos, kur yra vandenų motyvai. O jeigu žmonės iš mūsų krašto dirbdavo stambiuose burlaiviuose, tai jie nebuvo lietuviški, tad jei ir išmokdavo dainų, tai tos dainos nebūdavo lietuviškos, be abejo. Aš prisimenu tokį paradoksą. Mūsų laikraštyje „Klaipėda“ buvo kažkada straipsnelis apie šantes ir autorius parašė, kad pas mus irgi yra pamario kažkokia jūreivių daina iš vokiečių laikų išlikusi. Ir buvo maždaug toks sakinys, kad tokiais ir tokiais metais padaryta aranžuotė tai dainai, skirta fortepijonui ir dar kažkam. Tai yra absoliuti nesąmonė. Niekas tokių dainų su fortepijonais ir orkestrais nedainuoja. Neįmanomas dalykas. Čia – tik niuansai, bet jie irgi parodo mūsų požiūrį į tuos jūrinius dalykus.

Klaidas Perminas gimė 1975 m. Klaipėdoje. 1993-1997 m. studijavo Klaipėdos aukštesniojoje pedagogikos mokykloje, įgijo anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją. 1998-2002 m. studijavo Klaipėdos universitete, Socialinių mokslų fakultete, įgijo istorijos studijų bakalauro laipsnį. 2002-2004 m. KU Humanitarinių mokslų fakultete įgijo Baltijos regiono šalių istorijos magistro laipsnį, o 2008 m. – mokslų daktaro laipsnį. 2003-2005 m. dirbo KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. 2005 m. dalyvavo tarptautinėje mokslinėje ekspedicijoje „Amber route-2“. Turi naro kvalifikaciją (CMAS**). Dėsto KU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedroje. Publikuoja mokslinius straipsnius, dalyvauja mokslinėse konferencijose, jūrinio kultūrinio paveldo projektuose, povandeninių archeologinių tyrimų ekspedicijose.

Leonas Laurinavičius

– Gimiau 1929 metais Mickūniškių kaime, Panevėžio rajone. Smetonos laikais tėvai turėjo 27 hektarų ūkį, bet tėvukas neūkininkavo, nes buvo I pasaulinio karo invalidas. Traupio miestelyje laikė smulkių prekių parduotuvę. Kai sovietai mus „išlaisvino“, prekyba užsidarė, grįžom į kaimą. Man besimokant mokykloje 1944 metais nušovė mūsų tėvuką. Mes su vyresniu broliu gulėjom ant šieno klojime, išgirdom šūvį, suriko „mama!“ ir nutilo. Už mūsų namo buvo didelis sodas – tėvukas svajojo senatvėj gyventi iš to sodo. Buvo pasodinęs 210 obelaičių, ir sodas tais metais jau davė vaisių. Tą naktį tėvukas viduriavo. Išėjo laukan, žiūri – kažkas obuolius krečia sode. Jis matyt norėjo pagąsdinti, priėjo artyn ir gavo šūvį, taip per ranką, į krūtinę. Už namo griovys buvo, tam griovy ir suklupo. Mes tada mokėmės trise: du broliai ir sesuo. Tėvukas buvo baisiai už tai, kad be mokslo žmogus yra kvailas. Bet kai tėvukas žuvo, namuose liko kelių mėnesių jauniausia sesutė, dar mažas brolis ir mes trys, – penki vaikai. Ir motina viena. Aš tada perėmiau ūkį, man buvo penkiolika metų. Sėjau, pjoviau, ariau, – viską dariau, kad būtų duonos. O sesuo su broliu mokėsi. Į mokyklos suolą vėl grįžau po trijų metų, jau buvau vyras beveik. Mane tėvu vadindavo. Mokėmės Anykščiuose, mums samdydavo butą, to buto šeimininkei veždavo maistą iš ūkio ir ji mums darydavo valgyt. Kai įstojau į 10 klasę, prasidėjo kolektyvizacija, ir iš mūsų atėmė viską: žemę, trobas. Kada atėmė ir karvutę – nebebuvo ko vežti. O sesuo jau mokytojavo. Aš paieškojau darbo, niekur neradau, ir nuvažiavau pas seserį į Širvintų rajoną. Ten mane paskyrė septynmetės mokyklos vedėju mokytoju. Mokykla – lietuvių, o ten vieni lenkai, lietuviškai nemoka nieko. Tuo metu visame Maišiogalos valsčiuje buvo du lietuviai: pašto viršininkas ir švietimo skyriaus viršininkas. Ir va, reikėjo ten dirbt. Na, ir laimei, iš ten mane kapt – ir į Voronežą kariuomenėn išgrūdo. 1950 metais. Ir va, tokia laimė – papuoliau tiesiai į autobatalioną. Nuvažiavusį mane išvežė į automokyklą, ir ten išmokau vairuoti. Labai sunku buvo, dėl to, kad viskas rusų kalba, visos dalys, viskas, o aš mokėjau tiktai art plūgu, akėti, daugiau nieko. Grįžau iš kariuomenės 1953-54 metais maždaug. Kadangi iš 10-os klasės išėjau, reiškia, nebaigęs mokyklos, be šeimos, be nieko, – kas tau priims į darbą. Tai va, o mano brolis Ipolitas tuo metu mokėsi Miškų ūkio fakultete. Jis gavo įsakymą Neringoje sukurti girininkiją. Aš neturėjau kur dingti, tai atvažiavau pas brolį, ir girininkijoj apsiforminau žvalgu. Brolis dar nebuvo universiteto baigęs, tai jis paliko man girininkiją, visus miškus, ir išvažiavo diplominio darbo gintis. Ir tuo momentu sužinojo žvejų brigadininkas, kad aš šoferio teises turiu, o jiems reikėjo vairuotojo. O man kad tik mest tą žvalgo darbą, nes jis man nepatiko: ai, kas „biškis“, ir eini, kur medis išdžiūvęs, „užkleimuot“. Darbas toks – ne man. O tais laikais šoferis – tai o!.. Ir aš metu tą mišką, pasiimu mašiną, sėdu ir važiuoju. Brolis grįžta su diplominiu darbu, aš prie kelto su mašina stoviu. Sakau, broli, parvešiu tave namo. Štai kaip gavos.

– Kiek ilgai išdirbote vairuotoju?

– Dirbau žvejų kolūkyje „Pasienietis“, tol, kol Žuvininkystės ūkį sujungė su kolūkiu, padarė bendrą, ir kolūkį panaikino. Vėliau dirbau greitojoje vairuotoju. Suprantate, kai aš pradėjau čia dirbti, iš viso Nidoje, visoje Neringoje, buvo dvi mašinos. Viena – su kuria aš dirbau, kita – žuvininkystės ūkio senas sunkvežimis GAZ’ikas. Čia buvo kaimas. Visa valdžia čia buvo žuvininkystės ūkio direktorius, mokyklos direktorius ir apylinkės pirmininkas – tas buvo vyriausias. Čia buvo tik parduotuvė maisto ir pramoninė viename name ir anapus kelio užkandinė, kur galėjai išgerti ir užvalgyti. Ir viskas. Čia neveždavo nei pieno, nei grietinės, nei varškės – reikdavo važiuoti į turgų į Klaipėdą. Kursavo laivas „Nevėžis“, kuris eidavo tiktai vasarą. Ateina ruduo – joks transportas nevažiuoja. Todėl, kai važiuodavau į Klaipėdą, tai visuomet keleivių būdavo. Dar ir dėl to, kad visi, kas čia gyveno, važiuodavo į tėviškę. Važiuoji į Klaipėdą, paimi – žveją nuveži. Ateini žuvies pas žveją – tai kaip jis ims pinigus? Ir paštą vežiojau iš Klaipėdos, nes daugiau nebuvo kam jo atvežti. Po karo kelio danga buvo išdraskyta ir niekas jos neremontavo. Nuvažiuoti iki Klaipėdos užtrukdavo dvi, dvi su puse valandos. Lengvosios pramonės ministras Filipavičius pastebėjo vieną tuščią vokiečių vilą, ją atremontavo ir ėmė leisti poilsiautojus. Tada ir prasidėjo didelis gyvenimas. Tada ir autobusiuką paleido, kelią išžvyravo. Prasidėjo statybos. Pirmoj eilėj pastatė restoraną, ne ligoninę ar dar ką nors.

– O koks buvo jūsų darbas žvejų kolūkyje?

– Šoferis buvo reikalingas tinklą atvežti į mėnesį vienąkart, į pajūrį nuvežti. Bet daugiausia – kai pirmininkui reikdavo į Klaipėdą, buhalterei kartais reikdavo į Kauną, o kasininkė buvo iš Veisėjų… Mūsų, žvejų kolūkio, pareiga buvo žvejoti žuvį ir ją priduoti Žuvininkystės ūkiui, o ten sūdė, rūkino ir išveždavo į Klaipėdą. Žvejodavo menkes jūroje, būdavo, pagauna iki tonos menkių su kabliukais. Reikėdavo važiuoti į pajūrį ir laukti tos menkės, po to vežti į ūkį ją priduoti. Ūkis paskui pradėjo nepriimti tos žuvies. Vežiau kartą ją lapėms, į lapių ūkį Kretingoje. Aš kiek kartų vežiau menkes, nė karto nepaėmiau į namus pakepti. Skaitėme – blogiausia žuvis. Viena galva – ten nieko daugiau nėr. Geriausia žuvim čia visuomet buvo laikomas ungurys, gera buvo ir žiobris, karšis, lydeka. Bet lydeką man teko valgyti tėviškėje upėse pagautą, o upėse ir mariose pagauta yra didelis skirtumas. Upės lydeka yra daug skanesnė, nei kad marių. Man sykį Klaipėdoje pavogė visą dėžę ungurio rūkyto. Žmonės matė, kaip iš kitos mašinos įlipo į mano ir paėmė. Kai Juodkrantėje vyrams pasakiau, jie man suvežė po kelis kilogramus ungurio ir aš nieko nemokėjau, išlyginau. Žvejai išgelbėjo. O tada Juodkrantėje gerai pagaudavo ungurio. Toks ruselis išrado gaudykles tokias, tai kai pastatė nuo Juodkrantės beveik iki Pervalkos, vieną dieną pakėlė septynias tonas ungurio. Mes jau su mašina tiek pakrauti negalėjome, atsiuntė baržą. Aš veždavau į Klaipėdą šviežią žuvį, o atgal grįždamas surinkdavau rūkytą ungurį ir parveždavau į ūkį. Per Juodkrantę, Preilą, Pervalką kai surenku, tai būdavo tona ungurio. Man duoda už tai 10 kilogramų ungurio, galiu pasiimti. Bet paėmęs kur dėsi. Čia juk buvo žvejų kaimelis, niekas žuvies nepirkdavo. Va, kai pareina žvejai su silke, tai tą silkę iškrauna, druska užpila ir uždaro į statines. Ir tokią priima Klaipėda. O paskui mes ją iš Klaipėdos į ūkį parvežam, čia ją moterys rūšiuoja. Kur pirma rūšis, kur antra, kurią rūkyti. Mes, būdavo, pavagiam tos silkės, valgymui. Čia silkės nepagausi – silkę Norvegijoj gaudo.

– O pats ar žvejojot?

– Ne, ne. Neteko. Ne žvejys.

– O į marias ar į jūrą plaukdavot?

– Pasivažinėt plaukdavau. Tik kad tokia ten ir pramoga ant vandens: kada vėjo nėra – neįdomu, o kada vėjas – irgi nebeįdomu jau. Mariose buvo švarus vanduo, mes maudydavomės pakrantėje. Būdavo, pilna vaikų. O dabar tualetus pastatė, visokius velnius, ir mariose jokio maudymosi nebėra. Dabar marios labai užterštos, jas teršia rusai, o ir iš Nemuno ateina teršalai. Jūra švaresnė, bet nelygu koks vėjas. Dabar jau į jūrą eina maudytis. Jau daug metų, kaip nebuvau. Man ji taip nusibodo. Tą menkę kai vežiojau, tai kai ją sukrauna, nuo jos toks skystis bėga. Į visą „kuzovą“ įsigeria, prasmirsta viskas. Būdavo, nuvažiuoji į pajūrį ir nežinai, kada jie grįš. Jie plaukia keturias valandas tolyn į jūrą, tada meta kabliukus tuos, dešimt tūkstančių kabliukų, tada kol tą žuvį sukyloja… Sėdi, pamatai jūroj tokį taškelį – va, jau parvažiuoja! Sulauki, kol grįš… O laivo greitis – 12 kilometrų per valandą. Kol toks taškelis pavirsta laivu, tai praeina ilgas laikas. Valandų valandos. Tai man ta jūra tiek nusibodus, kad aš į ją ir žiūrėt negaliu. Sako man, einam į pajūrį, eikit sau, sakau… Prie jūros eidavau tik tada, kai atvažiuodavo giminės ar pažįstami. Pasiimam pusę litro ir nueinam, bet kas charakteringa, kad kaip tu nori, taip gerk, vis tiek pilnos stiklinės smėlio. Tada jau vedi svečius namo.

– O dabar ar eitumėt prie jūros, jei sveikatos būtų?

– Absoliučiai, absoliučiai ne! Nei jūros, nei marių. Va, kai Nevėžyje prie Traupio maudžiausi, tai ten tai jo! Visai kitas vanduo. Man – upė, kur vanduo sraunus bėga. Ten, kur gimęs, kur augęs, ten širdis ir traukia. O čia viena profesija – žvejyba. Kito amato čia ir nebuvo. Bet man tas vanduo, ta žvejyba… Kad pamilti… ne, nelabai. Ne prie širdies man. Aš tiek metų čia… dabar jokio grožio nematau čia, jokio. Iš pradžių nueidavau į kopas dar. Anksčiau būdavo, užlipi į kopą ir labai nubėgti smagu. Kai pasileidi… Kol buvome naujokai. O paskui atsibodo ir tas. Tas pats slėnis, tie patys krūmai…

– Girdėjome, kad jūs anksčiau varnas šerdavote ir varniukus augindavote?

– Ai, mano buvo tokia prigimtis, pasigaunu varniuką, prisijaukinu jį ir laikau. Tik viena tokia rūpūžiokė buvo, kas jai užėjo. Jeigu vyras ateina, jai nieko, o jei moteris – pasiveja ir į kojas kerta. Vardas buvo Karka. Įvairūs jų charakteriai. Jas labai greitai prisipratini. Lesti paduodi, paduodi. Draugės buvo. Imdavau mažiukus, kur iškritę iš lizdo. Bet paskui tos senos varnos tuos paaugusius varniukus tiek muša, tiek muša. Kai manęs nėra, kapoja. Bet su jom, nespėji eiti iš paskos valyti: užlipo ant kėdės – priteršė, užlipo ant stalo – priteršė. Užtai ir nustojau jaukint. Jos neišmokysi, kad ji nedarytų. Buvo kas valgė jas, gaudė, bet aš ne. Brolį kartą toks vietinis vokietis pavaišino. Jis pavalgė, viską, ir tik tada jam pasakė, kad varniuką valgė. Paimk varną, išvalyk, pridėk grietinės, sviesto. Ar viščiuką tada, ar varniuką – jau ir nebeatskirsi. Bet aš toj kompanijoj nedalyvavau.

Leonas Laurinavičius gimė 1929 m. Mickūniškių kaime, Panevėžio rajone. Gyvena Nidoje.

Rimas Petras Žoromskis

– Visų pirma reikia pasakyti, kad jūra dengia 71 procentą žemės paviršiaus. Jūros yra žymiai daugiau nei sausumos. Ir ji vaidina svarbų vaidmenį. 60 procentų visų pervežimų atliekama jūra. Pasaulio ūkis negali egzistuoti be jūros, nes tik jūra leidžia globaliai paskirstyti medžiagas, žaliavas, prekes ir netgi darbo jėgą. Bet jeigu kalbėti apie jūrą ir Lietuvą, klausimas yra sudėtingesnis. Mes labai daug amžių prie jos glaudėmės arba nugara, arba tik vienu petim. Kas eiliniam lietuviui yra jūra? – „O, ateina vasara, Palanga, maudysimės…“ Paklausykite, net ir mūsų populiariose dainose jūra susijusi tik su meile ir žaidimais bangose. Nuo seniausių laikų, kas pas mus siekė dominuoti prie jūros ir kas realiai dominavo? 9-ame amžiuje – vikingai, ir siekė dominuoti, ir dominavo. Kiek vėliau – siekė vikingai, bet kažkiek dominavo kuršiai. Kitas etapas – įsikūrė Hanza, Vokietijos prekybinių miestų sąjunga, kuri praktiškai Lietuvoje neįsitvirtino. Klaipėda jai nepriklausė, hanziečių laivus netgi užpuldavo pačiame uoste, kad šie negalėtų prekiauti. Vėliau juos pakeitė kryžiuočiai, ir tik šiems silpstant Lietuvoje atsirado pirmieji žmonės, supratę jūros reikšmę. Pirmasis turbūt buvo Radvila, nes jis kariavo Kurše, ir netgi svajojo Biržus padaryti uostu. Bet Radvila manė, kad Lietuva turėtų kontroliuoti Rygą, o ne Memelį ar Kionisbergą. Antrasis žmogus buvo Chodkevičius, kuris laimėjo vienintelį Lietuvos mūšį jūroje, prieš švedus, Salaspilyje prie Rygos. Taigi, po kryžiuočių atėjo vokiečiai. Jie buvo specialistai, jų rankose buvo kapitalas, laivai. Jie kontroliavo visą mūsų pajūrį, be to, dominavo ir tuometinėje Kuršo kunigaikštystėje. Bet atsirado ir kita jėga – rusai, Petro ir Jekaterinos laikais užėmę Pabaltijį. Jie dominavo politiškai, o vokiečiai – su kapitalu, su specialistais, su laivais. Lietuvių ten nė kvapo nebuvo. Ir taip tęsėsi iki 19 amžiaus pabaigos, kol atsirado tokie žmonės, kaip pirmasis jūrų kapitonas Stulpinas, inžinieriai Lasinskis ir Šimoliūnas. Jie inspiravo idėją, kad nepriklausoma Lietuva turi kurti savo laivyną. Tačiau ir nepriklausomybės laikotarpiu, nors Lietuva jau siekė dominuoti, vis tik politiškai dominavo rusai, o realiai – vokiečiai. Per tą trumpą nepriklausomybės laikotarpį, nuo 1924 iki 1939 metų, mes labai daug padarėme, padėjome pagrindus tai idėjai, bet pasiekti daugiau negalėjome. Atėjo karas ir atsirado nauja jėga, sovietinė. Kiek lietuvių tuomet dirbo uoste, ir kiek rusų? Kiek lietuvių ir kiek rusų mokėsi jūreivystės mokyklose, dirbo laivuose? Lietuviškai nebuvo nei dėstoma, nei kalbama, žvejybos laivuose Baltijos jūroje buvo apie 30 procentų lietuvių, bet visa terminologija buvo rusiška, laivų statykla – rusiška, uoste kalbama tik rusiškai. Liko tik viena sritis, kurią kontroliavo lietuviai – rekreacinis ūkis. Sovietiniais laikais netgi daugiau žmonių nei dabar turėjo galimybių pabūti bent dvi savaites prie jūros, gamyklos turėjo savo poilsines. Prasidėjo masinis poilsiavimas prie jūros. Taip ir susikūrė tas įvaizdis, nes kitokio praktiškai ir nebuvo galima sukurti. Faktiškai tik dabar, tais pastaraisiais dvidešimt nepriklausomybės metų, mes siekiame dominuoti ir tvarkytis patys. Ir siekiam dominuoti, ir dominuojam. Mūsų jūrinė pramonė dar geriau tvarkosi nei mūsų kaimynų latvių ir estų. Tuo galim didžiuotis – mūsų uostas dirba labai gerai. Nors Vilniaus politikams nei jūra, nei jūrinis mokslas nėra įdomu. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuvoje bazavosi apie 130 okeaninės žvejybos laivų. Mes praktiškai tada būtume tapę beveik didžiausia pasaulyje žvejybine valstybe. Bet visas tas laivynas tuo metu buvo perduotas Žemės ūkio ministerijos Tvenkinių žvejybos departamentui, na, tiems, kurie augina karpius. Ir jisai sužlugo, nes tie valdininkai praktiškai nieko neišmanė apie jūrą. Čia juk labai specifinis ūkis. Laivai stovėjo metų metus, seno, juos išgrobstė, buvo įsiskolinta. Dabar liko gal tik 5 ar 7 okeaninės žvejybos laivai. Ir niekas negalvoja apie tai, kad Lietuva prarado pasaulines žuvų žvejybos kvotas, kurios ir už tą laivyną turbūt šimtą kartų vertingesnės. Jeigu dabar norėtume gauti leidimus gaudyti ir pardavinėti pasaulio rinkose, kad ir susikūrę laivyną, jų nebegautume.

– Koks šiandien lietuvių santykis su jūra?

– Šiandien jau atsisukome į jūrą. Bet pas mus nėra jūros politikos, nėra strategijos, kaip mes norėtume valdyti ir tvarkytis prie jūros. Pavyzdžiui, sklando idėjos, kad reikėtų pasidalinti pasaulio vandenyną, tą akvatoriją, kuri neįeina į 200 mylių zonas. O mes ar ko nors prašytume ten? Ir jei taip, tai kokio rajono norėtume? Kam jis mums būtų reikalingas? Pas mus nėra jokių nuostatų. (…) Prieš dvejus metus buvo švenčiamas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jubiliejus. Seime buvo kalbama, kokią reikšmę mums turėjo tas susijungimas. Minėta, kaip didžiosios Lietuvos kultūra pasipildė, kad raštas iš ten atėjo, kiek dainų, tautodailės motyvų ir t.t. Ir, įsivaizduokite, nebuvo pasakyta nei vieno žodžio apie jūrą! Kad galų gale mes atgavome priėjimą prie jūros, gavome savo uostą.

– Kaip manot, jei daugiau žmonių gyventų arčiau jūros, ar tai įtakotų jūros politiką?

– Be abejo. Gyvenančių prie jūros mąstymas yra platesnis, jiems pasaulis atrodo arčiau. Sovietmečiu, pavyzdžiui, klaipėdiečiai, kurių tėvai ar broliai buvo jūreiviai, jie vis tiek nusimanė, kur ką geriau pirkti, kur nuvežti parduoti, nes jie žinojo, kokios kainos kitose šalyse ir kur ką galima gauti. Taigi, jie anksčiau įsijungė į pasaulio ūkį, ir visiškai kitaip suvokė visą tą mūsų žemės erdvę, kuri siejasi su vandenynu. Užtat ir šiandien pagal vystymąsi pajūrio regionas – tarp pirmaujančių. (…). Jūrinė pramonė dar nepadaro valstybės jūrine. Sakykime, uoste kranu dirba dokeris, kilnoja krovinius, juos skirsto. Tai jis tos jūros gal ir nemato niekada… Tikri jūrininkai ir jūros mylėtojai išauga iš tų, kurie jūroje žvejoja, o ypatingai iš tų, kurie plaukioja jachtomis. Bet Lietuva netgi neturi atvirame jūros krante uostelių, skirtų jachtoms ir motoriniams kateriukams. Mes tokie vieninteliai visame Baltijos regione. Nedidelis burlaivis dienos metu nuplaukia apie 50 km kelią, todėl maži uosteliai turėtų būti maždaug kas 50 km kranto linijos. Latvijoje, kartu su upiniais, jų yra arti 20, Lenkijoje – apie 60. Aš jau nekalbu apie tokias šalis, kaip Švedija, kuri turi jų šimtus. O mes neturime nė vieno. Tiesa, dabar vienas yra Klaipėdoje, pačiame uoste įrengtas, bet į didelį uostą mažiems laiveliams yra sudėtinga įplaukti.

– O kokių turite asmeninių svajonių?

– Noriu pabaigti knygą apie Nemuno deltą. 19 metų tyrinėjau Kauno marias, noriu kada dar parašyti, kas jau pradėta ir užmesta yra. Ir dar – su žmona į kokį nors kruizą išsiruošti.

Rimas Petras Žaromskis gimė 1944 m. Biržuose, gyvena Vilniuje. 1962 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto geografijos-fizinio lavinimo specialybę. Bestudijuojant 1963 m. kartu mokėsi ir inžineriniuose narų kursuose, po kurių buvo paimtas į kariuomenę. 1966 m. grįžęs į II-jį kursą tęsė studijas, jas baigė 1970 m. Nuo 1967 m. dirbo laborantu Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje, Jūros krantų dinamikos grupėje. 1970-71 m. dirbo geografijos ir fizinio lavinimo mokytoju. 1971 m. grįžo į MA Geografijos skyrių ir dirbo inžinieriaus pareigose. 1980 m. baigė Maskvos Širšovo vardo Okeanologijos instituto aspirantūrą. 1980-1987 m. dirbo vyr. dėstytoju ir docentu VPU, o nuo 1987 m. iki 2008 m. – Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentu ir profesoriumi. 1997 m. apgynė habilitacinį darbą. Nuo 2009 m. dirba Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institute vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Iš viso paskelbė apie 150 mokslinių straipsnių, yra 4 monografijų ir 5 knygų autorius.

Sigitas Šileris

– Kodėl jūs nusprendėte tapti kapitonu?

– Man atrodo, kad tokį dalyką nelabai gali nuspręsti, pats negali priimti to sprendimo. Norėjau pamatyti pasaulį, pažiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena, pakeliauti. O dar – mano laikais buvo pakankamai sunkus gyvenimas. Esu skirsnemuniškis, pirma karta nuo žagrės, tėvai buvo neturtingi. O jūreivystės mokykloje buvo pilnas išlaikymas, buvai aprūpintas tam, kad galėtum mokytis. Tampi jūreiviu, paskui kapitono padėjėju, o paskui jau ir kapitonu. Žinoma, reikia norėti, reikia dirbti, reikia pasirodyti, kaip ir visur kitur. Bet reikia pasakyti, kad lietuviai kažkodėl nemėgsta jūros. Tos informacijos apie jūrininkų rengimą buvo labai labai nedaug. Aš dirbau kolūkyje, kuris turėjo didžiulį sodą ir mes sunkvežimiu veždavom obuolius parduoti į Klaipėdą. Kai juos parduodavom, dar likdavo laiko pasivaikščioti. Tada aš visai atsitiktinai ir sužinojau apie jūreivystės mokyklą. Dabar mūsų jūrininkai jau plaukioja visame pasaulyje ir yra netgi labai aukštai vertinami. Manau, kad lietuvių yra geras charakteris, darbingas. Lietuvis nebijo paimti tepaluotą skurlį ir ką nors išvalyti, padaryti.

– Kokia buvo jūsų pirmoji kelionė laivu?

– Kadangi aš labai gerai baigiau, o tuo metu trūko šturmanų, tai mane pasiuntė į nedidelį žvejybinį laivą, ir pirmas žygis buvo į Atlantą. Skaitau, kad kiekvienas jūrininkas turėtų praeiti praktiką žvejybiniame laive. Jeigu ant to keleivinio laivo, kuris apvirto Italijoje, būtų buvęs žvejybinio laivo kapitonas, to niekada nebūtų įvykę. Arogancijos pas tokį žmogų yra mažiau, negu pas tą, kuris pradėjo ir padarė greitą karjerą dideliam laive. Žvejybinis laivas yra žemas, čia tu arčiau vandens, ir tu žinai, kaip tai pavojinga. Daug yra tokių jūrinės praktikos galimybių, kurios – tik žvejybiniame laive. Kada aš jau dirbau ant tanklaivių, ir dirbau Suomijoj, laivų konstruktoriai ten statė laivus, kurie atlieka perkrovimus jūroje, tai jie pasikviesdavo mane ir mes kalbėdavom ilgiausiai apie tai, kokių įrengimų reikia, kad jūroje galima būtų lengvai perduoti krovinį. Tai štai, o žvejai tą mokėjo patys pirmutiniai. Žinote tą didelį fenderį, borto amortizatorių, kad nesusimuštų du laivai? Banginių medžiotojai, kada nušaudavo banginį ir jiems reikdavo švartuotis prie didelio laivo, tą banginį šalia borto turėdavo kaip amortizatorių.

– Kiek metų plaukiojot?

– Aš plaukiojau 20 metų, iš jų 11 metų – kapitonu. Patį pirmą reisą jūroje buvau ant „Meridiano“, kuris buvo mokomasis laivas, specialiai tam pastatytas. Buvo priimta tokia praktika, kad pradėt ruošt jūrininką nuo burinio laivo, kad jis susigaudytų, kokios jėgos yra vėjas, kaip galima jį panaudot. Buvau ir paties didžiausio laivo Lietuvoje – „Antano Sniečkaus“ – kapitonu. Buvau reise, kurio trukmė – vieni metai, šeši mėnesiai ir penkiolika dienų. Aš tiek laiko nei vaikų nemačiau, nei žmonos. Po to reiso man pasiūlė darbą krante, tai aš jau iš karto ir sutikau.

– Kas būna sunkiausia kapitono darbe?

– Sunku būna, kai išeini į reisą, tarkim, savaitei, ir staiga laivo savininkas sugalvoja, kad turi nueiti į Antarktidą… Labai svarbu, koks tavo ekipaže mikroklimatas. Juo daugiau žmonių – juo daugiau bėdos. Esu plaukiojęs laive, kur buvo 170 žmonių. Tai, žinoma, aš jų vardų ten, pavardžių kitų ir nežinojau, o ir nereikia apkrauti galvos tokiais dalykais. Jie turi mane žinot, o ne aš juos. O kai mažesnė įgula, žinai ir vardus, pavardes, ir jų vaikų vardus žinai, ir jų žmonų, nes apie ką daugiau pakalbėsi. Kai ateini dirbti į naują laivą, irgi svarbiausia yra, kaip ekipažas tave priims. Bet apie kiekvieną kapitoną šlovė eina kelis žingsnius prieky jo. Kapitonui pakeisti laivą, aš skaitau, irgi yra naudinga. Nes pripranti prie laivo, viską žinai jame, ir gali kartais šioks toks aplaidumas pasireikšti. O kiekvieną kartą, kai eini į naują laivą, tu privalai pasitempt.

– Ar pamenate kokių nutikimų?

– Pamenu tokį įvykį. Man prapuolė žmogus Biskajos įlankoje, mes visaip svarstėme ir priėjome išvados, kad jis pats iššoko už borto. Yra jūroj toks dalykas, kad laikas nuo laiko žmonės dingsta, ir nėra jokio paaiškinimo. Nieks nežino, su kuo tai susiję, nes tie žmonės dingsta tiek blogam orui esant, tiek ir geram. Aš manau, čia kažkas su žmogaus psichologine būsena. Taigi, mes sukiojomės toje vietoje, pranešėme visiems laivams, bet to žmogaus neradome. Kada jau grįžome namo, ir kai jo mama manęs paklausė: „Kapitone, kur padėjai mano sūnų?“, tai, žinoma, savijauta buvo labai bloga. Nors Dievas man atleis dėl tos žūties, nes aš tikrai nieko blogo nepadariau, bet vis tiek, aš už visus atsakingas.

– Ar būdamas krante iškart pasiilgdavote jūros?

– Žinoma. Būdavo, kad net ir antrą dieną. Būdamas laive, įeini į savo darbo ritmą, ir tada geresnio gyvenimo nėra. Tu ten neturi visų tų buitinių problemų, pavyzdžiui, kad sūnus išdaužė langą mokykloje. Čia jau jūreivis yra blogas vyras, nes jis atpranta nuo šeimos, nuo šeimos rūpesčių. Žinoma, aš visada žinau, kad mano namai yra Klaipėda. Galiu, sakykim, šokti Montevideo su egzotiškom moterim, ir vis tiek žinau, kad mano namai Klaipėdoj. Laivas niekada namų nepakeis, bet laive jūrininkas jaučiasi saugus. Jis – vienas kūnas su laivu. Kitą jūrininką bet kur iš karto pajauti. Sakau, kad „iš kvapo“, bet tikrai pajauti. Iš kažkokių žodeliukų, iš kažkokios frazės, iš kažkokių būdingų dalykų. Ir iškart paklausi: ei, tai kur tu plaukiojai, kur buvai? Tas toks grubokas vyrų bendravimas būna savotiškai romantiškas ir savotiškai geras, garbingas. Mokam pasijuokti vieni iš kitų neįžeidžiant ir tai sudaro tą tokią jūreivišką draugystę. Ta aplinka, ta uždara erdvė, tas uždaras bendravimas ir sukuria tokius tarpusavio santykius. Nežinau kodėl, bet homoseksualų laive nėra. Vyriška kompanija, bet va tokių per tuos visus metus man nepasitaikė.

– Ar yra moterų jūreivių?

– Yra buvę. Ir dabar kiekvienais metais Jūreivystės mokykloje būna 1-2 merginos, kurios ruošiasi būti laivavedėmis. Bet retai kurios dirba. Aš skaitau, kad nereikėtų joms ten eit. Nu, sakykit, ar moteris ten nusikeiks tokiu balsu, kad bocmanas suprastų, kad jis blogai elgiasi tiltely? Galim mes visaip kalbėt, iš kur mes atsiradom, bet Dievas sukūrė moterį ne tampyt rastus, ne kilnot svarmenis, o kad ji vyrą mylėtų ir vaikus gimdytų.

– O kaip su alkoholiu, ar jūrininkai daug geria?

– Galima daug kalbėti apie jūrininkų išgėrimus, bet aš, pusę savo gyvenimo praleidęs krante ir pusę gyvenimo – jūroje, žinau, kad aš jūroje išgėriau šimtą kartų mažiau degtinės negu krante. Ir visokių kitokių „laidokysčių“ aš jūroje padariau tūkstantį kartų mažiau. Taip kad jūrininkai yra šventi žmonės. Laive nėra restorano ar baro, jis yra tiktai krante. Jūrininkas yra pats doriausias, ištikimiausias žmogus, koks tik gali būti. Pats mažiausiai geriantis. Jis gal ir išgertų daugiau, bet kad nėra restoranų – nėra „šnapso“. Jūroje yra tokia griežta darbo ir poilsio tvarka, kad ten nebūtų kada eiti į tą restoraną, jei toks laive ir būtų. Juk mus gražios ir pasileidusios moterys irgi „išveda iš kelio“. Kur jų daugiau, ten ir vyrų pasileidusių daugiau. Klaipėdoje buvo taip vadinama „16-a divizija“ – merginos, kurios sugebėdavo praeiti į uždarą jūrininkų klubą, nors visos kitos nepraeidavo. Nežinau kaip, bet jos praeidavo. Tokios tos moterys. Vieno jūrininko žmona, į kokį uostą mes benueidavome čia, Tarybų Sąjungoje, visuomet stovėdavo ant krantinės ir laukdavo. Žinoma, jūrininkai „griešni“ žmonės: kažkur reikia išpulti, kažką, o tu – jau viskas, žmona prie šalies. Vieną kartą ant tanklaivio dirbome. Yra Archangelsko uostas Baltojoje jūroje, šalia jo – įvairūs kariniai uostai, kurių netgi ant žemėlapio nėra. Ir gavome mes uždavinį nueiti į tokį slaptą uostą. Ir tas jūrininkas toks džiaugsmingas: nu, vyrai, šį kartą mano Maša „nedajedit“. Nueinam mes ten, įeinam į uostą, o ant krantinės ji jau stovi, su tokiais kulniukais aukščiausiais. O ta krantinė gerokai murzina. Ir ji keikiasi ant mūsų: kaip jūs verčiate moterį šalti ant krantinės, aš jau visą dieną čia laukiu jūsų. Slaptas karinis uostas! Kaip ji įėjo, nepaaiškinama.

– Ar sovietmečiu jautėte Saugumo kvėpavimą į nugarą?

– Atvirai pasakius, aš nejutau. Aš žinojau, kad tas yra, aš žinojau, kad yra tokia valstybės santvarka, aš žinojau, kad yra tokia politika, ir man tas nebuvo sunku – aš elgiausi labai natūraliai, kaip žmogus, kaip specialistas,– jie man netrukdė. Mes išsiaiškindavom laive labai greitai, kurie yra „stukačiai“. Na, gal man sekėsi, aš nežinau kaip, bet nesutikau aš jų tarpe kokių nors labai nedorų žmonių. Kaip ir visur, yra visokių, žodžiu. Vat, sakykim, tais tarybiniais laikais man nė karto nekilo noras negrįžti į tėvynę. Atvirai pasakius, man nieks per daug ir nesiūlė ten pasilikt, bet jeigu ir būtų pasiūlę, tai aš mačiau, kad ten – na, savos problemos, savas mentalitetas… Yra vis tiek namai, ir kokia ji būtų, bet – tėvynė. Ir man atrodo, kad kartais žmonės spekuliuoja dabar, kaip ten anksčiau buvo… Yra toks kapitonas Eimutis Astikis, tai jo tėvai buvo ištremti, jam išplaukti į jūrą buvo problemų, bet jis tapo kapitonu. Ir kartais vat išgėręs jis pasako, kad jeigu tu norėjai tapt jūrininku – tu juo ir tapai. Taip, buvo sunkumų, buvo žmonių, kuriuos, na, nuskriaudė neteisingai. Buvo tokių, tai ką, dabar visi jau tokie? Žodžiu, aš tuos laikus prisimenu tik iš to, kad jeigu tu gerai mokeisi, tai visiškai nesvarbu buvo, ar tavo tėvai turi pinigų, ar neturi, tu galėjai gauti išsilavinimą. (…) Kiekviena santvarka turi savų bėdų ir savų privilegijų.

Sigitas Šileris gimė 1935 m. Skirsnemunėje, Jurbarko rajone. Gyvena Klaipėdoje. 1959 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, 1972 m. – Kaliningrado technikos institutą. Eilę metų dirbo jūreiviu, kapitono padėjėju, galiausiai – kapitonu. 1985-1992 m. buvo Baltijos žvejų kolūkio pirmininku. 1992 m. tapo Klaipėdos jūrų prekybos uosto generaliniu direktoriumi, o 1998 m. – Saugios laivybos administracijos direktoriumi. 1994-1998 m. buvo Lietuvos konsulu Kaliningrade. Nuo 2004 m. dėstė Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Dabar – pensijoje.

Zigfridas Kairys

– Kokio dydžio lašišų dabar būna?

– Oi, visokių. Nuo 200 gramų iki 11 kilogramų šiemet pagauta. Didžiausia mano pagauta – 21 kilogramas. Tokias parduodame. Mums patiems užtenka ir 3 kilogramų. Visą savaitę sumuštinius kerti. Lašišas jūroje gaudome, bet jos kai neršia tai eina į upę, net iki Vilniaus nuplaukia. Paskutinėje žvejyboje netgi vėžį pagavome. Aš pamenu, jų buvo tik kai aš mažiukas buvau. Matyt, švaresnis vėl vanduo tapo

– Ar poledine stintų žūkle užsiimate?

– Vietiniai kuršiai tai bumbinimu vadino, sakydavo “einam bumbint”. Gruodį, kai ledas dedasi, jūrinė stinta į gėlus vandenis neršti eina. Šimtais tūkstančių tonų eina. Jinai valgo mažikę marių stintelę, ją sekioja. Būrys būrį valgo. Vasarį, kai tą stintelę išvalgo, jinai pasiskleidžia ir išvalgo mariose viską, kas dugne, kas dumble, – viską jinai naikina, pati save valgo. Nidoje ir Juodkrantėje jų žvejyba skiriasi. Juodkrantėje jie tokius venterius naudoja, inteligentiškas toks būdas vadinamas. Mes naudojam lentą, kartį, yra specialūs plaktukai, ledo kirtikliai, viskas kaip senovėje, tik dabar dažnai naudojam benzininius pjūklus. Turim kartį, tris tinkliukus tokius, po 18 metrų, skylę lede išmušam, suleidžiam juos, ir mediniais plaktukais mušam į lentą ritmą: „Stinta puki, stinta puki, stinta, stinta…“ Pamušam 15 minučių, ten plūdelės yra, parodo, ar kimba. Jeigu kimba, dar pažiūrim, ar ne pūkis eina, žuvis tokia labai dygliuota. Mes jas išmetam ant ledo, ateina lapės ir šernai – suvalgo. Tas pats senovinis būdas, nuo kuršių laikų. Čia visąlaik taip žvejojo, visąlaik. Aš „atsidariau“ verslinę žvejybą tik dėl tos stintų žvejybos. Man ji įdomiausia buvo, nuo pat vaikystės. Aš visąlaik eidavau žvejams padėti, man duodavo 10 kg tų stintų, bet man ne tos stintos buvo įdomu, man įdomu buvo pats žvejybos būdas. Tik tiek, kad uosto kanalo gilinimas pakeitė stintų kelius. Aš jau 10 metų nebepagaunu tiek, kiek anksčiau pagaudavau.

– Ar jūs, nidiškiai, tarpusavyje draugėj laikotės?

– Visko būna, bet viskas gerai. Aš dabar draugą pavaduoju, su kuriuo jaunystėje buvome burlenčių čempionais. Lietuvos tarybinėje enciklopedijoje galite paskaityti. Anais laikais ir apsipykę buvom. Kai vėliau nusprendžiau nebedalyvauti, jie mane apkaltino, kad pražudžiau burlenčių sportą Nidoje. Bet aš sakau: kas buriavo, tas ir buriuos. Nesvarbu, ar tu kokį skudurą išsikelsi – vis tiek buriuosi. Tai va, iš mūsų trijų tų garsių buriuotojų likom dviese, trečias – tik taip, retkarčiais pažiūrėt ateina. Viena mano jachta yra jūrinė. Aš noriu surinkti visą įgulą iš nidiškių. Nes čia yra daug buriuotojų, bet dauguma jų „nueina vėjais“. O buriavimui čia tokios sąlygos, kokių nėra visoje Lietuvoje. Nuo mokyklos iki vandens net dešimt minučių ateiti netrunka. O čia – ir auklėjimas, aš manau. Iš viso, jeigu ne buriavimas, aš nežinau, kokiais keliukais būčiau nuėjęs. Čia kurortas, vis tiek visokių tėkmių prigaudai. Nidoj išgyvent atvažiavusiam iš kitur sunku, jie visus pradeda mokyti, čia – specifinis gyvenimas. Čia tarybiniais laikais šešiolikta respublika buvo. Pasakot ir rimtai galima, ir nerimtai. Kai vietiniai vokiečiai išvažiavo, daug namų liko. Kas čia suvažiavo? Tie, kur tėvynėj nebegalėjo gyvent, tiek prisidirbę buvo. Buvo toks piktų žmonių antplūdis čia, tikrai. Kiti tai – iš bado, dar kiti – dėl namo, buto. Butą tarybiniais laikais buvo lengva gauti. Čia reikia santechniko – butą gausi, gydytojo – irgi iš karto gausi. Buvo tokių lengvatų. O vietiniam gyventojui, čia gimusiam ir augusiam – be šansų! O gyveno čia draugiškiausi iš draugiškiausių, dalindavosi paskutiniu duonos kąsniu, nes čia išgyventi buvo sunku, tik žuvis. (…). Iš pradžių čia pasienio zona buvo, jei išsiregistruoji, labai sunku net ir pas tėvus vėl prisiregistruot. Vėliau – Kuršių Nerijos parkas, tai ir vėl, mes čia kaip aborigenai buvom laikomi. Netgi giminėms atvažiuoti būdavo problema didžiausia… Tarybiniai laikai – įdomūs laikai. Nors visi laikai – geri, visais gyventi linksma.

– O kada pradėjote buriuoti?

– Nuo 1969 metų. Tada dar ir jachtų nebuvo. Tokia „šliupkė“ buvo tarybiniais laikais – draugai turėjo, paveždavo mane. Taip, įdomu buvo, bet nebuvo to noro ją valdyti, kol nepamačiau jachtos. Galėjau ir motorinį laivą turėti, bet pamačiau jachtą, ir man viskas… Nežinau, čia likimas. Nieko kito dabar nenoriu. Su jachta išplauki, tai iškart ramybė. Kad tik kuo greičiau iš miesto išsinešdinti. Išsinešdini – ir problemų nebėr. Lieka gamta ir tu.

– Nuo kada į jūrą plaukiate?

– Tarybiniais laikais buvo sunku išeiti į jūrą. Žiemą paduodavai dokumentus, o pavasarį dar neaišku, ar tave iš viso išleis į jūrą, į Tarybų Sąjungos vandenis dar tik. O į užsienį ištrūkti išvis buvo didelis dalykas. Pirmą kartą išplaukėme į Brėmeną, 1998 m., su mama, jai 70 metų jau tada buvo. Aš pirmąkart mamos seseris mačiau, o jos buvo nesimatę 46 metus.

– Koks jūsų požiūris į Baltijos jūrą?

– Maža. Mažai vandens. Mano jachta per naktį į Švediją nueina, į Lenkiją – šešiolika valandų ar netgi devynios.

– Ar baimės jūroje nejaučiate?

– Kuo didesnis vėjas, tuo aš ramesnis. Aš kažkaip iš anksto žinau visus manevrus. Tik reikia su gamta draugauti, nereikia prieš ją pūsti. Man viskas savaime išeina, rankos pačios padaro. Nežinau, nuo pat vaikystės taip. Kai atėjau į jachtą – man iš karto viskas gavosi. Bet man reikia, kad visada vanduo šalia būtų. Be vandens man negerai.

– O kokių nors kritinių situacijų yra tekę išgyventi?

– Papasakosiu apie vieną iš sunkesnių, kai buvo tekę pajusti kritišką momentą. Kaip ir skęstant, galima sakyt. Nešė mariose ledą. Su draugu važiavom gelbėti tinklų. Vėjas toks stiprus, kad pairkluoti prieš jį neina, vis tiek mus neša. Stūmėmės stūmėmės, ir apvertėm valtį. Gylis nedidelis, draugas ir nubėgo. O valtis – mano, aš ir nepaleidžiu tos valties, tempiuosi ją. Ir kas tokiu atveju atsitinka? Pasidaro tau bloga. Nuo šalčio taip išsenki, vemt pradedi. Na ir viskas, springsti. Taip ir nuskęstama. Žmogus 0°C temperatūros vandenyje gali išbūti iki 25 minučių. Po to – netenka sąmonės. Jei išbuvai 30 minučių – kraujas atšąla, nebevaikšto, ir tavęs jau niekas neišgelbės. Kai išlipau, visai jėgų neturėjau, oro trūko, net paeit negalėjau.

– O plaukiant, ar yra tekę pakliūti į keblias situacijas?

– Na, šiemet buvo nesėkmingas sezonas. Keturi reisai prapuolė. Grįžtant iš vienos kelionės, laivo vairą sulaužiau, 60 jūrmylių nuo Klaipėdos, per štormą. Su inkariuku grįžau. Paskui draugų paprašiau, kad įtrauktų į uostą. Nenorėjom, kad sužinotų saugios laivybos inspekcija, nes būtų reikėję kviestis buksyrą, o čia juk tarptautiniai vandenys, reiškia, valanda – 600 eurų. Po mėnesio su puse, kai uraganas praėjo, mano vairą išmetė tarp Klaipėdos ir Juodkrantės. Giliai širdy jaučiau, kad taip gali būti. Radom, ir parsivežiau. Dar vasarą su žmona buvom į štormą „įkritę“. Sakau, važiuojam į Mingę. Na, važiuojam, o įeit neina – nusėdo vanduo. Na, tada einam į Klaipėdą. Juk susiruošėm, šiek tiek maisto nusipirkom. Išėjom – Pervalkoj užsėdom ant seklumos. Man mariose nepriklauso plaukioti – čia vietomis tiek gylio nėra. Na, bet prasimušėm, į Klaipėdą nuėjom. Pasikvietėm svečių, kitą dieną su mumis iki Juodkrantės plaukė. Viskas puiku, visi euforijoj, ir žmona taip pat. Pervalką praeinam, ir – kaip davė 10 balų škvaliukas! Čia jau didelis škvaliukas, balta siena atėjo. Tokie neprognozuojami. Po 10 minučių baigėsi, bet suplyšo burė didžioji, taip vadinamas grotas, kol nuleidau. Žmona sako, tu ką, paskandint mane nori? Sako, aš jau poterius kalbėjau. Bet va švarus žmogus pareini, po tokių stresų. Žinai, ko nori. Suvoki, kad gerai gyveni, sveikas esi, – žodžiu, viskas tada gerai būna. Čia – buriavimas.

– Girdėjome, kad jums kitus dažnai tenka gelbėti. Kaip jie prisišaukia pagalbos?

– Skambina numeriu 112, jie perskambina pasienio ar gelbėjimo tarnybai. O tie žino mane, ir skambina. Žino, kad suteiksiu tikrai profesionalią pagalbą jachtai. Nutrauksiu nuo seklumos, nesulaužysiu jachtos. Nes valdiškos tarnybos atsiųs gelbėtojus, bet jie tiktai žmones paims, jiems laivų gelbėt nepriklauso. Jeigu būna, kad išgėrę užplaukia kur, tai neskubu gelbėti, lai pasėdi tada. Būna žmonės tik išsilaiko ar net nusiperka teises, neturi praktikos ir užplaukia. Paprasčiausia, negerbia savęs ir laivo. Būna, kad ir sugenda. Vieni kitus gelbėjam. Su jūra juokų nėra.

– Kokią jūs turite svajonę?

– Oi, aš laimingas. Šeima yra, ko man daugiau reikia. Sveikas, gyvas. Žvejoju, verslas sekasi. Ko daugiau reikia? Kuo daugiau nori, tuo sunkiau einasi. Niekada nereikia šokti aukščiau bambos. Turi įvertinti savo galimybes. O į žvejybą mes einame kaip į šventę. Mums svarbu gamtoje pabūti. Pasiimi lašinių, duonos, arbatos, ir ko daugiau reikia…

Zigfridas Kairys gimė 1957 m. Nidoje. Mokėsi autošaltkalvio specialybės Klaipėdos I-oje proftechnikos mokykloje, 1978 m. baigė laivavedžių-mechanikų kursus ir vairavimo kursus. 15 metų dirbo vairuotoju. 1969 m. pradėjo buriuoti. 1975 m., 1976 m., 1977 m. tapo Tarybų Sąjungos burlenčių sporto čempionu, 1980 m. dalyvavo Maskvos olimpiadoje, burlenčių sporto parodomosiose varžybose. Trumpai dirbo burlenčių sporto treneriu, įkūrė buriuotojų klubą „Vėtrungė“. Dirbo kapitonu laivuose „Aistis“, „Nerija“, „Neringa“, keleiviniame laive „Venus“. Pirmas jo paties įsigytas laivas – mažas žvejybinis laivas „Artvė“. Turizmo versle dirba nuo 1975 m., žvejybos – nuo 1995 m. Turi du laivus: „Lana“ ir „Dailė“.